Tačiau tai, kad negalime išlaikyti to, ką laimėjome, taip pat yra mūsų atsakomybė. Mes iššvaistėme Gorbačiovo naudingos nesėkmės palikimą.

Tai būtų gana šokiruojantis nekrologas.

Visas Gorbačiovo rekordas sovietinės hierarchijos viršūnėje buvo šlubuojančio, nieko nesupratusio pralaimėtojo, visada vienu žingsniu atsiliekančio nuo laiko. Jis pradėjo kaip komunistų partijos lyderis 1985 m., vykdydamas kampaniją, skirtą išnaikinti cukrų, sukurdamas nesibaigiančias degtinės juosteles ir sužlugdydamas Moldovos vyno pramonę ateinantiems dešimtmečiams pjaudamas vynmedžius. Žlugus sovietų ekonomikai rusai gėrė vis daugiau.

Gorbačiovas pradėjo ekonominį „pagreitį“, kuris nuskendo kaip švino balionas, nes nepriėmė kapitalizmo. Jis tikėjo, kad komunizmas žmones suartina, o ne ardo. Savo atsiminimuose M. Gorbačiovas citavo savo paties užrašus iš 1985 m.: „Dabartinė marksizmo propaganda yra nuobodi, jaunimas praranda susidomėjimą… Jei norime, kad nauja politika susilauktų palaikymo, reikia atkurti pasitikėjimą socialistiniais idealais“.

Trūkumas buvo baisus. Prisimenu metus be tualetinio popieriaus sostinėje Maskvoje. Mano žmona, užaugusi Sibire, neprisimena, kad higienai būtų naudojusi ką nors kita, tik beicuotą laikraštinį popierių. Parduotuvių lentynos tuščios visko, išskyrus trijų litrų stiklainius saldintos beržų sulos.

Nieko neveikia. Esant blogam ekonominiam valdymui, 1986 m. sprogo Černobylio atominė elektrinė; Gorbačiovas, glasnost – jo „atvirumo“ politikos – kūrėjas, laukė 18 dienų, kad galėtų kreiptis į tautą šia tema, todėl šimtai tūkstančių žmonių galėjo patirti pasekmes.

Gorbačiovas suteikė daugiau žiniasklaidos laisvės. Todėl netrukus visa šalis per televiziją skaitė ir girdėjo apie praeities nusikaltimus, kai režimas atsisakė patraukti baudžiamojon atsakomybėn nusikaltėlius, kurių daugelis tebėra gyvi kaip garbingi pensininkai.

Kai buvusių sovietinių respublikų žmonės ėmė maištauti ir reikalauti nepriklausomybės, jis mažai ką – švelniai tariant – darė, kad užkirstų kelią kruvinoms represijoms, net jei nebuvo aiškių įrodymų, kad pats jas įsakė. 1986 m. pradžioje nacionalistų protestai Almatoje, Kazachstane, buvo numalšinti didžiuliu jėgos demonstravimu. Du protestuotojai buvo nuteisti mirties bausme.

1991 metų balandį Gruzijos sostinėje Tbilisyje sovietų armija nužudė 21 protestuotoją ir dar šimtus sužeidė. Šokliukas Batiašvilis, tuo metu vadovavęs Gruzijos komunistų partijai, vėliau apkaltino M. Gorbačiovą kariuomenės siuntimu.

Dušanbėje, Baku ir Rygoje protestuojant žuvo žmonės. 2022 metų sausį keturių iš 14 žmonių, žuvusių sovietų desantininkų per 1991 metų sausį per Vilniaus televizijos bokštą šturmą, artimieji padavė ieškinį Gorbačiovui Lietuvos teismui. Vėlgi, nėra tiesioginių įrodymų, kad jis asmeniškai įsakė karinę intervenciją, ir jis tai neigė. Tačiau įraše jis ragina sovietų okupuotą Baltijos šalį atsisakyti nepriklausomybės siekio. Prieš karinius veiksmus jis buvo įsakęs Lietuvai ekonominį embargą. 1990 m. M. Gorbačiovas, regis, sunerimęs dėl to, ką išleido, pradėjo trauktis nuo žiniasklaidos liberalizavimo. Į pagrindinius postus jis paskyrė griežtosios linijos šalininkus – nuo ​​televizijos vadovo iki vidaus reikalų ministro. Dėl daugelio jų jis buvo nuverstas per nesėkmingą 1991 m. rugpjūčio mėn. perversmo bandymą. Po to, kai Gorbačiovas buvo sugrąžintas į pareigas jo priešas Borisas Jelcinas, jam nepavyko įsitvirtinti valdžios. Galiausiai jis tapo Sovietų Sąjungos žlugimo liudininku.

Jis ne tik žlugo kaip autokratinis valdovas, bet ir iššvaistė jam, kaip partijos vadovui, suteiktą beveik neribotą valdžią. Jis taip pat patyrė nesėkmę kaip politikas, nepaisant to, kad mėgo nerašytas kalbas ir bendravimą su žmonėmis viešose aikštėse. Kai jis bandė kandidatuoti į Rusijos prezidento postą 1996 m. – per laisvus, bet ne visiškai sąžiningus rinkimus, kurie sugrąžino Jelciną antrai kadencijai į Kremlių – jis gavo 0,51% balsų.

Gorbačiovas Vakaruose sulaukė pagyrų kaip labai lankstus derybininkas tarptautiniuose reikaluose. Jis amžinai išliks atmintyje kaip žmogus, suvaidinęs didžiausią vaidmenį užtikrinant Vokietijos susijungimą. Jo citata – „Įgimti pavojai tų, kurie neatsako į gyvenimo reikalavimus“ – puošia metro stotį šalia Brandenburgo vartų Berlyne. Tačiau jam nepavyko nieko užtikrinti Sovietų Sąjungai, išskyrus menką ekonominę pagalbą. Mirštantis milžinas tuos pinigus sudegino per kelis mėnesius. Tai prisidėjo prie nacionalistinio pasipiktinimo dabartinio Rusijos imperializmo atgimimo centre.

Vladimiras Putinas atvirai kaltino M. Gorbačiovą, kad jis negavo raštiško JAV pažado neplėsti NATO. Jis taip pat netiesiogiai kaltino jį dėl Sovietų Sąjungos žlugimo. Bet Gorbačiovas apgailestavo dėl Sovietų Sąjungos žlugimo tiek pat, kiek ir Putinas. Nepaisant nesutarimų su Putinu, kurį jis laikė pernelyg neliberaliu, M. Gorbačiovas 2019 metų pabaigoje pareiškė, kad Putiną laiko „lojaliu demokratijai“.

Suprastėjusi sveikata M. Gorbačiovui pastaraisiais mėnesiais neleido viešai kalbėti: Tiesioginių Gorbačiovo pastebėjimų apie V. Putino invaziją į Ukrainą nėra. Aleksejus Venediktovas, ilgametis Gorbačiovo draugas, sakė, kad paskutinis sovietų lyderis buvo „nusivylęs“. Tačiau 2015 metais jis pasisakė už Krymo aneksiją. Jis liko sutrikęs dėl savo palikimo prasmės.

Gorbačiovui priskiriama nuopelnė už tai, kad atsiradus galimybei nesiėmė drastiškų veiksmų – taip pat „užbaigė Šaltąjį karą“. Tačiau šios teisės paneigia Sovietų Sąjungos žmonių ir Rytų Europos palydovų – arba, šiuolaikine aplinka, Rusijai ir jos kolonijoms – veiksmingumą, kurie maištavo prieš korumpuotą režimą, kuris juos engė ir menkino. 1990 metų vasario 4 dieną milijonas žmonių išėjo į Maskvos gatves protestuoti prieš vienpartinę sistemą. Jokios policijos pajėgos negalėjo išsklaidyti šios minios. Žinau, aš buvau jos dalis. Nepriklausomybės aistros nesustabdė net patys žiauriausi susidorojimai, kurie Tbilisyje buvo žiaurūs. Jei valstybės aparatui būtų vadovavęs Putinas, o ne Gorbačiovas, jis greičiausiai būtų buvęs bejėgis.

Žinoma, Putinas pasimokė iš Gorbačiovo klaidų. Jo traukimasis nuo Rusijos laisvių ir grįžimas prie imperinių siekių buvo laipsniškas, beveik užmaskuotas ir tyliai nuoseklus. Jis niekada nenumetė kamuolio, nes Gorbačiovas to nejautė. Gorbačiovas įrodinėjo, kad po Sovietų Sąjungos pabaigos atsirado nauja, laisvesnė karta. Tačiau, nepaisant visų į tai investuotų vilčių, ši karta nesugebėjo pateikti nieko panašaus į nenumaldomą pasipriešinimą, kurio dalis aš buvau Gorbačiovo eroje.

Dėl Gorbačiovo pasiilgsiu vieno dalyko. Jis taip blogai vadovavo blogio imperijai, nes buvo taip akivaizdu, kad jis yra žmogus. Jis buvo nerūpestingai sentimentalus, nesugebėjo išlaikyti pokerio veido ir – nuostabu partijos tarnautojui – aklas intrigoms. Sulaužydamas seną tradiciją, jis neslėpė, kad myli ir žavisi savo žmona Raisa, o vėliau ir sielvarto dėl jos mirties. Darthas Vaderis buvo apsirengęs šarvus; Ne Gorbačiovas. Daugeliui šiuolaikinių lyderių trūksta šio prigimtinio žmogiškumo – ir ne tik Putinui. Žinoma, tai yra politinės kompetencijos kliūtis. Bet galbūt dėl ​​to M. Gorbačiovo bandymas sulaikyti piktavališką projektą žlugo.

Daugiau kitų „Bloomberg Opinion“ rašytojų:

Putinas Gorbačiovo mirtį pavers savo naudai: Clara Ferreira Marquez

Sovietų Sąjungos nebėra, bet ne visai mirusi: Leonidas Berchide’as

Andreasas Kluthas: Putinas nesusilaikys paleisdamas Černobylis 2.0 Ukrainoje

Ši rubrika nebūtinai atspindi redakcijos ar Bloomberg LP ir jos savininkų nuomonę.

Leonidas Bershidsky, buvęs „Bloomberg Opinion Europe“ apžvalgininkas, yra „Bloomberg News Automatic“ personalo narys. Neseniai jis išleido du George’o Orwello „1984“ ir Franzo Kafkos „Teismo“ vertimus į rusų kalbą.

Daugiau tokių istorijų rasite adresu bloomberg.com/opinion