Užaugau būdama išdidi Lietuvos kario, kovojusio prieš komunistus, anūkė. Mano senelis Jonas Norica turi jo vardu pavadintą mokyklą ir gatves. Kai mano mama mirė 2000 m., Kai manęs paprašė parašyti istoriją apie jos didvyrišką tėvą, entuziastingai sutikau.

Deja, gilindamasis į siaubą supratau, kad mano senelis taip pat buvo Holokausto kaltininkas, nužudęs mažiausiai 8000 žydų. Išleisdami mano istoriją, rusai norėjo mane panaudoti, lietuviai mane niekino, o žydai mane apkabino.

1941 m. Rugpjūčio 22 d. Mano senelis liepė tūkstančius žydų išsiųsti į getą Zagrėje, kur jie buvo nužudyti. Mano šeimos istorija tai iškėlė į pirmą planą ir nuvertė vaizdą, kad Lietuvos žudynėse yra nekaltas žiūrovas.

Dėl to Rusijos televizija, radijas, laikraščiai ir net Rusijos ambasados ​​Vašingtone spaudos sekretorius prašė manęs interviu, žadėdamas milijonus žiūrovų. Jie padrąsino, kad mano istorija svarbi, nes ji apvertė Lietuvos rasistinio herojaus istoriją. Turėjau pasakyti „ne“. Paskutinis dalykas, kurį nori išgirsti kiekvienas lietuvis, yra rusų diskursas apie netinkamą elgesį su nekaltais žmonėmis.

Mane taip užvaldė pokalbis su rusais, kad praleidau svarbų interviu su „NCP News“, nes jo Lietuvoje įsikūrusi „Stringer“ naudojo slapyvardį, kuris skambėjo rusiškai. Iš baimės ištryniau iš jo penkis ar daugiau el. Bendras draugas patikino, kad žurnalistas, dirbęs NBC.