Chatzkel Lemchen mirė 2001 m., tačiau legendinis žydų leksikografas gavo naują gyvenimą Lietuvos mokyklose. Nuo šio mėnesio vaikai visoje Lietuvoje pradės žiūrėti ir diskutuoti apie „Uncle Chatzkell“ – filmą apie Limšino gyvenimą, kuris yra kertinis naujo požiūrio į turtingą šalies žydų paveldą akmuo.

Lamchinas, gimęs 1904 m. Lietuvos mieste Babilėje (jidiš kalba žinomas kaip Poblan), gimtojoje šalyje buvo įvertintas už tai, kad sovietmečiu padėjo išsaugoti lietuvių kalbą. Jis taip pat išvertė į lietuvių kalbą jidiš klasiką Sholom Aleshem ir Isaac Leib Peretz, parašė vienintelę kada nors lietuvių kalba išleistą knygą apie jidiš.

Už vaidmenį tiesiant tiltus tarp rusų, lietuvių ir jidiš kalbų ir kultūrų, 90-ies metų sukakties proga už valstybės tarnybą buvo apdovanotas aukščiausiu savo šalies apdovanojimu – Gedimino ordinu. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus pagerbė jį kaip „vieną žmogų, atstovaujantį visam institutui“ – įkūnijimą, muziejaus direktoriaus pavaduotojo žodžiais tariant,edelkit Gerumas, protas ir dvasingumas.

Limchenui buvo 93 metai, kai 1997 metais prie jo slenksčio Vilniuje pasirodė jo sūnėnas Rodas Friedmanas, Sidnėjuje, Australijoje, gyvenantis kino režisierius.

Augdamas Friedmanas iš savo močiutės išgirdo paslaptingus gandus apie jos brolį Schatzkillą. Jis buvo brolis vieno iš septynių, likusių Lietuvoje, o kiti emigravo į Pietų Afriką, Prancūziją, Rusiją ir Ameriką. 54 metų Friedmanas sakė: „Dėdė Chatzkillas gyveno paraleliame pasaulyje, ir nė vienas iš mūsų Australijoje negalvojo jam paskambinti, juo labiau apsilankyti. Kas nutiktų, jei atidarytume tas duris?

Friedmano kelionė iš pradžių buvo grynai asmeniška. „Niekada neįsivaizdavau, kokį jausmą pajusčiau, kai paliečiau švelnią jo rankos odą ir pajusčiau savo veidą ant jo skruosto“, – prisimena jis. „Akimirksniu mes atėjome tarp trijų kartų. Metai ir atstumas traukėsi, ir mes buvome nebe svetimi, o šeima.”

Tuo metu Lemchenas sunkiai dirbo prie naujo žodyno ant savo stalo, pilno knygų, tačiau tarp terminų skyrė laiko interviu su sūnėnu. Kai Lemchenas pradėjo pasakoti savo istoriją, Friedmanas suprato, kad „tai buvo daug daugiau nei šeimos susijungimas“, ir nusprendė sukurti filmą. Lemchenas gyveno Rusijos revoliucijos, dviejų pasaulinių karų, Holokausto, sovietmečio ir Baltijos šalių nepriklausomybės perėjimo metu. Be skaudžios istorijos apie ryšį su savo šeima, Friedmanas nusprendė, kad jo filme bus nagrinėjama platesnė – ir dažnai žiauri – žydų istorijos Lietuvoje istorija.

Friedmanas nukeliavo į savo vaikystės namus Limšene ir įėjo į virtuvę, kurioje kažkada valgį gamino jo močiutė. Jis taip pat susekė retus archyvinius kadrus, įskaitant fašistinį propagandinį filmą, kuris nebuvo rodomas beveik 60 metų. Persekiojantis masinės žmogžudystės vietą, kur nacių laikais buvo sušaudyti ir palaidoti jo seneliai, Friedmanas filme atsispindėjo: „Suprantu, kodėl mes niekada neatsigręžėme. Šioje atminties scenoje jaučiuosi taip, lyg ieškočiau nematytas“.

Antrojo pasaulinio karo metais Lemchenui svečiuojantis Kovno gete, Freedmanas sužinojo, kad jo, kaip kelių kalbų kalbėtojo ir buvusio Lietuvos vyriausiojo filologo asistento, įgūdžiai patraukė valdžios dėmesį. Jis tapo žydų intelektualų komandos dalimi, kuri buvo priversta rūšiuoti tūkstančius konfiskuotų jidiš ir hebrajų kalbų knygų, atrinkdama svarbiausias, kad būtų perkelta į Vokietiją. (Likusi dalis buvo išmesta popieriaus fabrike.)

Nors du mažamečiai Lemcheno vaikai buvo nužudyti Aušvice, jis ir jo žmona išgyveno Štuthofo ir Dachau koncentracijos stovyklose. Po karo jie apsigyveno Vilniuje. Ten 1948 m. buvo pasitelktas Lemchenas sudaryti lietuvių-rusų kalbų žodyną. „Jie taip skubėjo“, – filme sakė Lamchenas. Žodynas buvo labai reikalingas pirmajam oficialiam pokario komunistų partijos suvažiavimui. Nesidomėdamas politika, Limchenas vis dėlto buvo paprašytas redaguoti oficialius leidinius. Jis taip pat dirbo vertėju vyriausybės posėdžiuose. Jis filme pažymėjo: „Viskas, ką reikėjo išversti iš rusų kalbos į lietuvių kalbą, tai buvo mano darbas“.

„Sovietmečiu tai tapo klasikiniu žodynu“, – 1955 metais buvo išleistas antrasis kruopščiai tyrinėtas Limchino lietuvių-rusų kalbų žodynas. „Sovietmečiu“, – sakė jis Friedmanui. Po to sekė specializuoti tomai, kuriuose buvo ekonominiai, matematiniai, orų ir medicinos terminai. 1970 metais Vilniuje buvo išleista Limšino knyga apie lietuvių tarmių įtaką jidiš kalbai.

Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose imigravo daug Lietuvos žydų. Nors kadaise žydai sudarė trečdalį Vilniaus gyventojų, dabar jų skaičius nesiekia 2000. Tačiau gili meilė kalbai ir intelektualinis tyrinėjimas išlaikė Lemšiną savo biure Vilniuje. 1995 m. jis peržiūrėjo savo knygą apie jidiš filologiją ir išvertė ją į jidiš, kad išleistų Oksfordo universitete. Iki pat mirties, būdamas 97 metų, jis skaitė „Forverts“ ir susirašinėjo su mokslininkais iš viso pasaulio.

Visa tai tapo filmo „Dėdė Chatzkel“ dalimi, kurį Friedmanas baigė 1999 m. Režisierius sakė: „Dabar suprantu, ko beveik praradome neatsigręždami atgal“. Dėdė Chatzkel pasirodė kino festivaliuose visuose žemynuose ir pelnė apdovanojimus Australijoje, Amerikoje, Anglijoje, Izraelyje ir Kinijoje.

Pats Limchenas įtikino režisierių, kad „visų svarbiausia publika yra lietuvis“, – „Forward“ sakė Friedmanas. Schatckell manė, kad lietuviams reikia sužinoti, kas atsitiko jų šalyje – ypač jaunimui, kuris neišgyveno tų sunkių laikų.

Įgyvendindama Lemcheno viziją, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija pradėjo platinti 300 filmo kopijų vidurinėms mokykloms. Prie filmo yra mokomoji brošiūra, kurią parašė istorikė Ruta Boisette iš Žydų valstybės Vilniaus Gaono muziejaus. Puišytė sukūrė brošiūrą taip, kad ji atrodytų kaip šeimos nuotraukų albumas. Ji sakė: „Filmas neša šilumos dvasią“. „Mes norėjome, kad brošiūra būtų tokia pati.”

Beveik 50 sovietmečio metų žydų istorija nebuvo įtraukta į Lietuvos mokyklų programą. Nuo nepriklausomybės atkūrimo tai pradėjo keistis. „Per pastaruosius penkerius metus mūsų mokyklos gavo labai vertingų knygų ir mokomosios medžiagos apie Holokaustą ir žydų istoriją“, – sakė Boisetas.

Puišytės tikslas – užtikrinti, kad medžiaga galiausiai būtų naudojama efektyviai, kad mokiniai galėtų „sąžiningai pabandyti įvertinti ir sužinoti apie praeitį“. Jos šalyje, kurios kraštovaizdyje driekiasi seni žydų namai ir pastatai, daugelis lietuvių dar nėra sutikę žydo. Tikimės, kad pamokos susitikimai su dėde Chatzkill padės.

Friedmanas savo projektą pradėjo siekdamas užmegzti ryšį su „paskutiniu trapiu mūsų lietuviško giminės medžio lapu“. Joje jis jaučia, kad jam pavyko. „dabar [Lemchen’s] Friedmanas pasakė.

Su nauja mokymo programa Lietuvos vaikai taip pat gali tapti garbingu savo tautos giminės medžio nariu „Dėdė Schatzkel“.