Baltijos valstybė Lietuva neseniai tapo europietišku pasipriešinimo prieš Kinijos Liaudies Respubliką veidu, taip pat nauju Taivano draugu.

Vilnius vėliausiai sukėlė bangas dėl savo politikos pokyčių Taivano ir Kinijos atžvilgiu.

Pirmasis reikšmingas žingsnis buvo gegužę, kai ji paskelbė, kad pasitraukia iš Kinijos, Vidurio ir Rytų Europos šalių (Kinija ir VREV) bendradarbiavimo iniciatyvos, paversdama „17+1“ forumą „16+1“.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sakė, kad susitarimas neįvykdė savo tikslo ir suteikė mažai naudos šaliai.

Jis paragino Europos Sąjungą atsisakyti 16 + 1 ir derėtis su Pekinu dėl geresnio sverto formulės „27 + 1“.

Europos Sąjunga yra galingesnė kaip vieningas frontas ir silpnesnė, kai yra padalinta į dvi dalis. Šis pranešimas nebūtinai sukrečia, nes Vilnius paskelbė, kad metų pradžioje peržiūri dalyvavimą Kinijos ir Vidurio ir Rytų Europos šalyse.

Tačiau ji parodė, kad net mažesnėms šalims nereikia bijoti Kinijos, ypač jei nacionalinė vyriausybė neduoda daug naudos.

Lietuva nesustojo ties Kinija – Vidurio ir Rytų Europa. Liepą Taipėjus ir Vilnius paskelbė apie savo sostinėse atidaromas tarpusavio atstovybes. Ši žinia kartu su ankstesniu Lietuvos iššūkiu Pekinui rodo naują šalies požiūrio į regioną tendenciją.

Turėti atstovybes Taivanui nėra naujiena. Daugelis šalių turi biurus Taipėjuje, o Taivanas turi daug biurų visame pasaulyje šalyse, su kuriomis jis neturi oficialių diplomatinių santykių.

Tačiau Taivano biuras Lietuvoje yra svarbus pokytis vienu aspektu: žodžio „Taivanas“ vartojimas. Biuras vadinsis „Taivano atstovybė Lietuvoje“, ir tai yra pirmoji atstovybė, kurioje nėra jokių oficialių diplomatinių santykių su Taivanu. Biuras Somalilande vadinamas „Taivano atstovybe“, tačiau Somalilandas nėra tarptautiniu mastu pripažinta šalis.

Net JAV Taivanas naudoja „Taipei“ kaip savo atstovybę, todėl šis įsilaužimas Lietuvoje yra pastebimas įvykis.

Ar ši tendencija gali tęstis, ar esami biurai gali pakeisti savo pavadinimus?

Pekinas nenuvertino atstovybės pranešimo. Ji atšaukė savo ambasadorių Lietuvoje, o Kinija pareikalavo, kad Lietuva nusiųstų savo ambasadorių į Kiniją kaip bausmę už šį žingsnį. Pekinas aiškiai nori rodyti pavyzdį Lietuvai taip pat, kaip ir išprovokavo Pietų Korėją po to, kai JAV dislokavo šalyje aukšto oro gynybos sistemą, ir Australijai paraginus atlikti tarptautinį tyrimą dėl COVID-19 kilmės Kinijoje.

Abiem atvejais Pekinas pasinaudojo savo ekonominiu svertu nubausti Pietų Korėjos ir Australijos įmones ir prekės ženklus. Kinija laikosi šio modelio su Lietuva, kuri dabar susiduria su panašia boikoto kampanija. Kinija sustabdė tiesioginį geležinkelių transportą į Lietuvą ir nesuteikia eksporto licencijų kai kurioms žemės ūkio pramonės šakoms Lietuvoje.

Kinija nėra viena didžiausių Lietuvos prekybos partnerių, todėl šalis mažiau nei kitos patiria Pekino rūstybę. Tai riboja tai, ką Pekinas gali realiai pasiekti vykdydamas šią kampaniją, ir poveikis neturėtų būti didelis.

Australijos, kuri daugiau prekiauja su Kinija, atveju buvo rasta boikotuotų prekių ir kitų paskirties vietų, o ekonominis poveikis nebuvo toks didelis, kaip tikėtasi. Tiesą sakant, kai kurie sektoriai – bet ne visi – buvo geresnėje padėtyje.

Ilgainiui Lietuvai tikriausiai nėra ko bijoti – tai gali būti pranašumas mažesnėms tautoms, metančioms iššūkį Pekinui.

Kitos Europos šalys, susiduriančios su didesne ekonomine ekspozicija, gali nelinkti sekti Lietuvos pėdomis, tačiau neigiamas ekonominis poveikis gali būti ribotas, ypač jei ES veiks solidariai kovodama su Kinijos spaudimu.

Svarbiausias įvykis šioje Lietuvos byloje yra tai, kaip Pekinas nusprendė, kad suvereni šalis negali atidaryti atstovybės Taivane. Europos Sąjunga turi savo biurą Taipėjuje, o daugelis Europos šalių – ne visos yra Europos Sąjungos narės – turi biurus Taivane. Ar Pekinas būtų atsakęs taip griežtai, jei Lietuva būtų paskelbusi deklaraciją neišvykdama iš Kinijos – Vidurio ir Rytų Europos? Ar reakcija kyla dėl dviejų sprendimų kartu? Ir ar jos reakcija į vien „Taivano“ įtraukimą į pavadinimą? O gal Pekinas atšauks ir išsiųs ambasadorius iš kiekvienos šalies, nusprendusios atidaryti atstovybę Taipėjuje arba leisti Taivanui atidaryti biurą savo šalyje? Ar tai naujas standartas, kaip Pekinas elgiasi su šalimis, kurios priima nepriklausomus sprendimus, atitinkančius jų poreikius?

Tai, kad paskutinę valandą neatsivėrė Taivano atstovybės Gajana, yra Lietuvos pavyzdys.

Europos Sąjunga pritarė Lietuvos sprendimui. Jos atstovas spaudai sakė, kad Vilniaus sprendimas nepažeidžia ES „vienos Kinijos“ politikos.

Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Hua Chunying (華春瑩) paneigė šį teiginį, sakydama: „Vienos Kinijos principo apibrėžimas neturėtų būti iškreiptas. Kinijos žmonės niekada neleis akivaizdžiai įsitraukti į oficialų bendravimą su Taivano valdžios institucijomis ir netgi remia tuos, kurie siekia „nepriklausomybės“ Taivano “, kartu garbindami vienos Kinijos principą.

Tačiau Hua painiojo Pekino „vienos Kinijos“ principą su Europos Sąjungos ir kitų suverenios valstybės „viena Kinija“ politika, kuri yra bendra Pekino taktika bandant izoliuoti Taivaną tarptautiniu mastu.

Kai suverenios tautos pačios priima sprendimus dėl savo interesų ir kaip jos susijusios su Taivanu, Pekinas tokį veiksmą laiko įžeidimu „principui“, kurio kitos tautos nesilaiko savo „politikoje“.

Nors ES pritarė Lietuvos sprendimui, tikrasis išbandymas bus tai, kaip Briuselis remia Lietuvą dabar, kai Pekinas naudojasi ekonominėmis valstybinėmis priemonėmis, norėdamas nubausti Vilnių.

Ar Briuselis tvirtai laikysis vieno balso, nepaisant skirtingų narių dalyvavimo ir poveikio Kinijai lygių? Arba jei ES nesugebės visiškai paremti Lietuvos, ar kitos ES narės reaguos savarankiškai?

Baltijos šalys Lietuva, Estija ir Latvija yra labai artimos politiniu, ekonominiu ir kariniu požiūriu, turi bendrą sovietinės priespaudos istoriją. Logiška, kad Estija ar Latvija būtų viena iš kitų šalių, žengiančių solidarumo su Lietuva žingsnį palikdama Kiniją – Vidurio ir Rytų Europą arba stiprindama bendradarbiavimą su Taivanu. Kinijos problema – tik už Taivano ribų – tapo esminiu ES išbandymu.

Dar anksti daryti tvirtas prognozes, kaip ES veiks bendrai arba ką kiekviena ES narė galėtų padaryti Taivano ir Lietuvos atžvilgiu.

Tačiau Lietuvos atveju viskas pajudėjo palyginti greitai. Taivanas padovanojo Lietuvai chirurgines kaukes vykdydamas kampaniją #TaiwanCanHelp, tada Lietuva įsipareigojo paaukoti vakcinas nuo COVID-19. Ačiū. Iki šių metų pabaigos ji turės atstovybę Taipėjuje.

Ateitį greičiausiai lems tai, ką nuspręs Pekinas.

Labai dažnai jų pernelyg didelė reakcija atsiliepia ir daro daugiau žalos nei naudos Kinijos įvaizdžiui visame pasaulyje.

Grėsmės ir griežti atsakymai verčia kitas šalis pagerinti savo ekonominius ar politinius santykius su kitomis šalimis. Kai Pekinas imasi atsakomųjų veiksmų, jo priemonių rinkinys plečiasi ir susitraukia priklausomai nuo to, kaip šalis keičia kursą ir kaip reaguoja tarptautinė bendruomenė.

Thomas Shattuck yra užsienio politikos tyrimų instituto Azijos programos mokslinis bendradarbis. Jis taip pat yra „New Generation America“ užsienio politikos iniciatyvos ir Ramiojo vandenyno forumo jaunųjų lyderių programos užsienio politikos narys.