Tačiau tai, kad Briuselis yra nuošalyje, neturėtų būti labai nustebintas. Europos Sąjunga nėra karinė galia ir gali būti niekada. Ukraina nėra Europos Sąjungos narė.

Priešingai, Lietuva yra viena iš 27 Europos Sąjungos valstybių. Ji taip pat įsivėlė į prekybos ginčą – ir prekyba yra viena iš nedaugelio sričių, kurioje ES jau yra pasaulinė sunkiasvorė. Taigi europiečiai turi galimybę ir pareigą dirbti kartu.

Lietuvos vyriausybę Kinija nubaudė už santykių gerinimą su Taivanu – demokratine ir savarankiška sala, kuri, Pekino teigimu, yra maištinga provincija.

Lietuva anksčiau buvo pasitraukusi iš Pekino įkurtos pokalbių parduotuvės 17+1.

Reaguodama į tai, Pekinas taikė metodus, kurie lygina Lietuvos užsienio reikalų ministrą Gabrielių Landsbergį su „ispanų inkvizicija“. (Galima pagerbti Monty Pythoną, Landsbergis priduria, kad „niekas nesitikėjo“ Ispanijos inkvizicijos.)

Kinija ne tik draudžia bet kokią prekybą su Lietuva. Taip pat uždraudžiami visi Lietuvoje pagaminti produktai, kurių sudėtyje yra ingredientų, sukeldami didelį galvos skausmą užsienio investuotojams šalyje.

Pekinas pasirinko protingą taktiką. Manoma, kad Vokietijos investuotojai Lietuvoje ragina vyriausybę nusileisti, o apklausos rodo, kad Lietuvos viešoji nuomonė atsisuko prieš Taivano gambitą.

Tačiau Kinijos politikoje taip pat yra rizikos, į kurią Pekinas galėjo visiškai neatsižvelgti. Nukreipdami dėmesį į ES tiekimo grandinę, kinai taikosi į Europos bendrosios rinkos integraciją, kuri yra svarbiausia ES ekonomikai ir jos strateginiams siekiams.

Kaip sakė Janka Ortel iš Europos užsienio santykių tarybos: „Europeizuojant šią problemą Kinija tai pavertė išbandymu visai Europos Sąjungai“.

Tai ne tik teorinis klausimas. Kai kurie europiečiai baiminasi, kad Čekijos Respublika bus šalia Kinijos, kurios vyriausybė ir politikai buvo draugiški Taivano atžvilgiu. Čekijos gamyklos vaidina pagrindinį vaidmenį ES tiekimo grandinėje, todėl taikymas į Čekijoje pagamintus komponentus gali sukelti sumaištį bendrojoje rinkoje.

Kai kurie Europos politikai ypač piktinasi, kad lietuviai pasielgė nepasitarę su likusia ES dalimi. Bet lietuviai nesulaužė Europos Sąjungos „vienos Kinijos“ politikos. Demokratijos rėmimas ir mažų valstybių apsauga turėtų būti pagrindinės Europos vertybės.

Europos Sąjungos pareigūnai žadėjo paramą ir solidarumą Lietuvai. Tikėtina, kad Pasaulio prekybos organizacijai bus iškelta byla prieš Kiniją, tačiau gali prireikti metų, kol ji duos vaisių. Taigi vietoj to šiuo metu Europos Sąjungai pirmininkaujantys prancūzai siekia paspartinti su prievarta nukreiptų teisės aktų priėmimą.

Tai leistų ES imtis atsakomųjų priemonių prieš priverstines Kinijos ar bet kurios kitos šalies prekybos priemones, kurios galėtų apimti investicijų draudimus ir tarifus.

Šių priemonių grožis, palyginti su Briuseliu, yra tas, kad tai yra komercinės priemonės. Skirtingai nei grynai užsienio politikos klausimais, kuriems reikalingas sutarimas, sprendimai dėl prekybos gali būti priimami balsų dauguma. Tai reiškia, kad Kinijos draugai ES – ypač Vengrija ir Graikija – negalės sutrukdyti priimti ar paskelbti kovos su prievarta teisės aktų.

Įtakingas Europos Parlamento narys Reinhardas Butekoferis, kuriam asmeniškai Kinijos sankcijas skyrė, mano, kad Lietuvos krizė gali lemti Europos gebėjimo projektuoti valdžią šuolį į priekį. Kaip jis sakė: „Prekybos ir užsienio politikos sąsajos staiga leidžia mums panaudoti prekybos politiką veiksmingesniam užsienio politikos vykdymui“.

Tačiau ES teisėkūros procesai yra sudėtingi, todėl mažai tikėtina, kad dėl kovos su prievarta priemonių bus susitarta iki vasaros. Iki to laiko Lietuvai galėjo tekti trauktis.

Ir savo labui europiečiai turi tai sustabdyti. Jeigu Kinijai pavyks įbauginti Lietuvą, kai Europos Sąjunga bejėgiškai žiūri iš šalies, ta pamoka bus pažymėta – ne tik Pekine, bet ir Maskvoje bei Vašingtone.

finansiniai laikai