Išskyrus biglį, buvusios Sovietų Sąjungos virtuvė niekada nemigravo per Baltijos jūrą į Angliją.
Taigi ieškojau tradicinio restorano Lietuvos sostinėje, ieškojau pilnavertiško angliško ar fish and chips atitikmens.

Bet tikėkite ar ne, meniu įkvėpimo šaltinis yra pastatas, kuriame jis yra – viduramžių pirklio namas.
„Le Cordon Bleu“ apmokytos, istorikus konsultavusios Ritos Keršulytės-Ryčkovos sukurta miško maisto koncepcija – ant Lietuvos didžiojo kunigaikščio stalo puikę ingredientai: žvėriena, pašariniai grybai, uogos ir riešutai.

Išpopuliarėjusi XIV amžiuje, kai Didžioji Kunigaikštystė buvo didžiausia Europos šalis, krikščionybė buvo vėlyva įžanga į Lietuvą.
Pasninko metu negalima valgyti mėsos ir paukštienos.
Tačiau kadangi ūdros plaukė upėse ir turėjo į pelekus panašias uodegas, jos buvo priskiriamos žuvims ir paverstos nekaltais aristokratų skanėstais.
Troškinta su grybais ir pomidorais bei patiekta su bulvių koše – pagrindiniu angliavandeniu – mėsa buvo tirpstamai minkšta. Nepaisant istorinės klasifikacijos, ji galėjo būti tinkama jautienai.

Sodrus ir gaivus, linksmas rožinis dubuo yra toks pamėgtas, kad Vilniuje šiemet buvo surengtas jo garbei skirtas festivalis.
Tai nebuvo vienintelis neįprastas valgis, kurį valgiau kelionėje.

Ant deginto sviesto ledų buvo apipiltas beržų sirupas – ir į sulą patekusios įkyrios skruzdėlės nepraėjo veltui.
Buvusios šalies baltų genčių taupumo dvasia jie pirmiausia naudojo fermentaciją – seną tradiciją, įsišaknijusią atšiauriomis žiemomis šalyje.
Norėdami sužinoti daugiau apie keliones Vilniuje, spustelėkite čia.

“Aistringas alaus pavyzdys. Nepagydomas alkoholio gėrimas. Bekono geekas. Bendras žiniatinklio narkomanas”.
