Rusijos karui prieš Ukrainą įžengus į antrąjį mėnesį, garsiausias Ukrainos kompozitorius Valentinas Sylvestrophe’as tapo muzikiniu savo šalies atstovu. Kaip ir milijonai ukrainiečių, konfliktas jį pavertė pabėgėliu: per tris kovo pradžios dienas jis ir jo šeima autobusu nuvažiavo iš savo namų Ukrainos sostinėje Kijeve į Lvovą ir iš ten. iš Lenkijos persikėlė į Berlyną, kur prisiglaudė.

„Mums gana gerai“, – praėjusią savaitę per vaizdo pokalbį sakė 84 metų Silvestrove’as. Tačiau jis pridūrė, kad jį vis dar traumuoja karas.

„Nežinau, kaip mes išgyvenome, kad tai pamatytume“, – sakė jis.

Švelni ir guodžianti Silvestrove muzika įgavo naują reikšmę klausytojams karo draskomoje šalyje. „Putino bombarduojant Kijevą žuvo ir sunaikinta žmonės, namai ir muzika“, – telefonu iš to miesto sakė jo draugas profesorius ir knygų leidėjas Konstantinas Segovas. „Tačiau turėdamas kažkokį neįtikėtiną klausos jausmą, Sylvestrophe’as suprato, kaip juos būtų galima atgaivinti.”

Gimęs Kijeve 1937 m., Silvestrovas išgarsėjo septintajame dešimtmetyje su avangardiniais atspalviais, kurie nepaisė sovietų estetikos standartų, svyruodamas tarp griežto modernizmo ir eklektiško pliuralizmo. Trečiosios simfonijos „Eschatofonija“ subtilūs kontrastai ir aštrūs protrūkiai patraukė Vakarų eksperimentalistų dėmesį. Įtakingas kompozitorius ir dirigentas Bruno Maderna jai vadovavo Darmštate, Vakarų Vokietijos šiuolaikinės muzikos centre, 1968 m.

„Nuo pat pradžių jis aiškiai parodė labai originalų braižą“, – iš savo namų Las Vegase sakė ukrainiečių kilmės amerikiečių kompozitorius Virko Bali, ilgametis Silvestrove’o draugas.

Silvestrovą supykdė sovietų valdžios apribojimai ir reikalavimai. 1970 m. protestavęs per oficialų mitingą Kijeve, jis buvo pašalintas iš Ukrainos kompozitorių sąjungos. Jam buvo leista vėl prisijungti po trejų metų, tačiau bausmė prisidėjo prie pokyčių, kurie jau buvo persmelkę jo rašymą, nes jis nuo garsių tonų perėjo prie švelnių, intymių garsų, tokių kaip jo 24 raminantys vokalai ir fortepijonas, galinga kelionė į tylą ir vienatvę. . Ramus, kontempliatyvus Silvestrovo tonas iš esmės leido išvengti politikos likusiu sovietmečiu, kai jis labai retai ir įstrižai komentavo aktualijas; Jo tarptautinė padėtis palaipsniui augo.

Tačiau 1991-aisiais atgavus Ukrainos nepriklausomybę, o ypač po 2004-ųjų Oranžinės revoliucijos ir 2014-ųjų Maidano protestų prieš Rusijos įtaką, jis atviriau atsigręžė į politines ir religines temas. Silvestrove’as atsakė į Maidaną sukurdamas dainų seriją, kurios vėliau buvo surinktos kaip „Maidanas-2014” chorui a cappella. (Tryliktas dalis yra „Malda už Ukrainą“, atliekama Met.) Rinkinyje taip pat buvo penki nauji Ukrainos himno apstatymai.

Dainų „Maidanas 2014“ originalai buvo įrašyti namuose, kur Sylvesterovas dainavo ir grojo pianinu, o prasidėjus revoliucijai išleisti į internetą. Chorinės transkripcijos paverčia jo asmeninį pyktį ir sielvartą kolektyviniu prisiminimu, iškilmingu ir tvirtu.

Silvestrovas paskutiniame interviu sakė, kad dabartinis karas yra „Maidano tęsinys. Maidano revoliucija buvo tik Kijeve, o dabar visa Ukraina yra Maidanas”.

Taigi jo blaivios ir reflektyvios kompozicijos „vėl tampa aktualios“, – pridūrė jis – tarp jų yra lauko dainos ir chorinė kompozicija „In Memoriam“, parašyta 2019–2020 m.

Keliomis dienomis po Rusijos invazijos vasario 24 d. padaugėjo grasinimų Kijevui, Sylvesterovo dukra ir anūkė paragino jį evakuotis, o jis nenoriai sutiko. (Jo anūkas liko savanoriu karo pastangose.) Jų vingiuotai kelionei į vakarus prireikė paskutinės minutės koregavimų dėl Rusijos bombarduoto Vinicos, todėl reikėjo nakčiai sustoti vaikų darželyje, kol galiausiai jie pasiekė Lvovą.

Pokalbio metu Sylvesterovas buvo labiau atsipalaidavęs diskutuodamas apie muziką, tačiau atrodė, kad jis buvo beveik nusiminęs, kad leido diskusijai atitolti nuo karo. Jis entuziastingai pasisakė už tai, kad NATO virš Ukrainos nustatytų neskraidymo zoną.

Nuo atvykimo į Berlyną jis atvirai nekomentavo muzikos karo, kaip Maidane. Tačiau daugiau konflikto pėdsakų aptinkama trumpuose kūriniuose fortepijonui, kuriuos Silvestrove’as teigė parašęs „spontaniškai“ atvykęs į Vokietiją – abu buvo vadinami „elegija“, jo mėgstamiausiu žanru.

Pirmasis yra kovo 9 d., kitą dieną po jo atvykimo į Berlyną. Jo melodija, anot jo, „atsirado“, kai jis bėgo iš Ukrainos, keliaujant link Lenkijos sienos ir per ją, „matėme nesuskaičiuojamas minias pabėgėlių, nesibaigiančius automobilius, besikaupiančius mylių atstumu, ir tą nelaimės jausmą“. Jo trumpa, paprasta melodija trigubai su žemų bosų linija turėjo būti „Ukrainos ženklas“, primenančiu šalies liaudies muziką ir XVIII a. chorinius kompozitorių, tokių kaip Artemy Vedel, kūrinius.

Antroji elegija, datuojama kovo 16 d., yra dalis „Pastorale and Elegija“, kuri buvo sukurta jam keletą dienų išbuvus Berlyne, iš tolo matant įvykius Ukrainoje ir augant nevilčiai. Epitafija čia yra chakonas su punktyrine laidotuvių kadencija; Jis tai pavadino „gedulo reakcija“.

Segovas sakė, kad Sylvestrophe „tirpdo – peržiūri – istorijos ažiotažą, jos didžiulius žodinius ir fonetinius derinius“.

„Jis yra tikras Kijevo balsas, susijęs su visu pasauliu ir tikisi tiesiogiai kalbėtis su pasauliu“, – pridūrė Segovas.

Tačiau staiga iškilusi pasaulinė Silvestrove reputacija sukėlė tam tikrą susirūpinimą. Jis sakė, kad jaučiasi keistai, netgi sutrikęs, „nes jiems turėjo nutikti toks išbandymas, kad jie pradėjo groti mano muziką“.

„Ar muzika pati savaime neturi jokios vertės be jokio karo? jis pridėjo.

Karas jau kirbėjo Sylvesterovo galvoje, kai prieš trejus metus sukūrė „In Memoriam“, atsiliepdamas į prašymą leisti muziką 2020 m. gegužės 8 d., minint Antrojo pasaulinio karo pabaigą, kuri Ukrainoje švenčiama nuo 2015 m. Atminimo ir susitaikymo diena. Užuot parašęs visiškai naują muzikos kūrinį, Sylvestrophe’as pritaikė dainą „2014 Field“. Jis pašalino išskirtinius ukrainietiškus bruožus, įskaitant himno nustatymus, ir kaip kulminaciją Johno Donne’o žodžiui pridūrė: „Niekada nesiųsk žinoti, kam skambina varpai; mokestis yra tavo“.

Interviu Sylvesterovas entuziastingai kalbėjo apie šią nepaisytą moralę ir apgailestavo, kad kūrinio, kuris turėjo apibūdinti praėjusių dešimtmečių siaubą, vis dar tinkamas laikas, kai tose pačiose žemėse prasidėjo dar vienas karas, kuris vėl grasino praryti. į Europą.

Dar nesibaigus pokalbiui jis pasakė: „Labai aišku, kad tai ne Ukrainos ir Rusijos, o civilizacijos problema“.

© 2022 The New York Times Company