Kai G7 lyderiai nusiuntė Rusijai stiprią žinią, pakviesdami į Hirosimą Volodymyrą Zelenskį, jie turėjo omenyje kitą konkurentą – Kiniją.

Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Rishi Sunakas pareiškė, kad Kinija kelia „didžiausią mūsų laikų iššūkį“ pasaulinio saugumo ir klestėjimo požiūriu ir kad ji „vis labiau autoritarinė šalyje ir užsienyje“.

Dviejuose pareiškimuose turtingiausių pasaulio demokratinių valstybių lyderiai Pekinui aiškiai išdėstė savo poziciją ginčytinais klausimais, tokiais kaip Indo-Ramiojo vandenyno regionas ir Taivanas. Tačiau svarbiausia jų pranešimo dalis buvo sutelkta į tai, ką jie vadino „ekonomine prievarta“.

Tai sudėtingas G7 pusiausvyros veiksmas. Dėl prekybos jų ekonomika tapo neatskiriamai priklausoma nuo Kinijos, tačiau konkurencija su Pekinu išaugo ir jie nesutaria daugeliu klausimų, įskaitant žmogaus teises.

Dabar jie nerimauja, kad yra laikomi įkaitais.

Pastaraisiais metais Pekinas nebijojo taikyti prekybos sankcijų jam nepatikusioms šalims. Tai apima Pietų Korėją, kai Seulas įdiegė JAV priešraketinės gynybos sistemą, ir Australiją pastaruoju šaltų santykių laikotarpiu.

ES ypač nuliūdo, kai Kinija blokavo Lietuvos eksportą po to, kai Baltijos šalis leido Taivanui ten įkurti de facto ambasadą.

Todėl nenuostabu, kad Septynių išsivysčiusių šalių grupė pasmerkė, jos nuomone, „nerimą keliantį ekonomikos pažeidžiamumo ginklavimo“ augimą.

Jie sakė, kad tokia prievarta siekiama „pakenkti G7 narių, taip pat partnerių visame pasaulyje užsienio ir vidaus politikai bei pozicijoms“.

Jie pasisakė už „nerizikuoti“ – politiką, kurią palaiko viršūnių susitikime dalyvaujantis von der Leyenas. Tai yra nuosaikesnė JAV „atsiejimo“ nuo Kinijos idėjos versija, kai jie griežčiau kalbės apie diplomatiją, įvairins prekybos šaltinius ir saugos prekybą bei technologijas.

Jie taip pat pradėjo „Koordinavimo platformą“, skirtą kovoti su prievarta ir dirbti su kylančios ekonomikos šalimis. Nors kol kas neaišku, kaip tai veiks, tikėtina, kad šalys padės viena kitai didindamos prekybą ar finansavimą, kad įveiktų visas Kinijos keliamas kliūtis.

Istorija tęsiasi

G7 taip pat planuoja sustiprinti svarbiausių prekių, tokių kaip metalai ir puslaidininkiai, tiekimo grandines ir sustiprinti skaitmeninę infrastruktūrą, kad būtų užkirstas kelias piratavimui ir technologijų vagystėms.

Tačiau didžiausia lazda, kurią jie planuoja naudoti, yra daugiašalė eksporto kontrolė. Tai reiškia, kad reikia dirbti kartu, kad jų technologijos, ypač naudojamos kariuomenėje ir žvalgyboje, nepatektų į „kenksmingų veikėjų“ rankas.

JAV tai jau daro uždraudusios lustų ir lustų technologijų eksportą į Kiniją, prie kurios prisijungė Japonija ir Nyderlandai. G7 aiškiai nurodo, kad tokios pastangos ne tik tęsis, bet ir stiprės, nepaisant Pekino protestų.

Jie taip pat teigė, kad ir toliau kovos su „netinkamu bendrų technologijų perdavimu“, vykdydami mokslinių tyrimų veiklą. JAV ir daugelis kitų šalių susirūpino pramoniniu šnipinėjimu ir įkalino kaltinamuosius Technologijų paslapčių vagystė Kinijai.

Tuo pačiu metu G7 lyderiai buvo aiškūs, kad nenori nutraukti laido.

Dauguma jų kalbų apie ekonominę prievartą neįvardija Kinijos, nes akivaizdžiai diplomatiškai stengiamasi nerodyti pirštu tiesiai į Pekiną.

Kalbėdami apie Kiniją, jie tvirtai laikėsi savo pozicijos.

Jie siekė nuraminti Pekiną sakydami, kad jų politika „nėra skirta pakenkti Kinijai ir nesiekiame sutrukdyti Kinijos ekonominei pažangai ir vystymuisi“. Jie nebuvo „skilimo ar apsivertimo“.

Tačiau jie taip pat spaudė kinus bendradarbiauti, sakydami, kad „auganti Kinija, kuri žaidžia pagal tarptautines taisykles, bus naudinga pasaulinei“.

Jie taip pat paragino „atvirai“ dalyvauti, kai jie vis tiek galėtų išreikšti savo susirūpinimą tiesiogiai Kinijai, parodydami savo norą palaikyti atviras bendravimo linijas esant įtemptai atmosferai.

Nežinosime, kaip Kinijos lyderiai ir ypač diplomatai priims G7 žinią. Tačiau praeityje valstybinė žiniasklaida smogė Vakarams už tai, kad jie bandė tai daryti abiem kryptimis, smerkdami Kiniją ir mėgaudamiesi savo ekonominės partnerystės vaisiais.

Šiuo metu Pekinas nusprendė atsisakyti savo įprastos piktos retorikos viešai reaguodamas.

Kinija aiškiai numatė G7 pareiškimus, o likus kelioms dienoms iki aukščiausiojo lygio susitikimo valstybinė žiniasklaida ir jos ambasados ​​skelbė straipsnius, kaltinančius JAV ekonomine prievarta ir veidmainiavimu.

Šeštadienio vakarą jie apkaltino G7 „Kinijos šmeižimu ir užpuolimu“ ir pateikė skundą viršūnių susitikimo organizatorei Japonijai.

Jie taip pat paragino kitas G7 šalis netapti „Jungtinių Valstijų ekonominės prievartos partnerėmis“ ir ragino jas „sustabdyti gaujas formuoti išskirtinius blokus“ ir „sulaikyti bei smogti kitoms šalims“.

Verta paminėti, kad Kinija taip pat siekė užmegzti savo aljansus su kitomis šalimis, o praėjusios savaitės pabaigoje, vos prasidėjus G-7 viršūnių susitikimui, joje buvo surengtas lygiagretus susitikimas su Centrinės Azijos šalimis.

Vis dar neaišku, ar G7 planas pavyks. Tačiau greičiausiai tai pritars tiems, kurie pasisakė už aiškią strategiją, kaip kovoti su Kinijos ekscesais.

Indo-Ramiojo vandenyno ir Kinijos ekspertas Andrew Smallas gyrė šį pareiškimą kaip „tikrą sutarimo jausmą“, pažymėdamas, kad jame išreiškiamas „centristinis“ G7 požiūris.

„Vis dar vyksta didelės diskusijos apie tai, ką iš tikrųjų reiškia „nerizikinga“, kiek turėtų būti taikomi kai kurie jautrūs technologijų eksporto apribojimai ir kokių kolektyvinių veiksmų reikėtų imtis prieš ekonominę prievartą“, – sakė dr. Transatlantinis Vokietijos Maršalo fondo ekspertų grupės vyresnysis bendradarbis.

„Tačiau dabar yra aiški ir aiški sistema, kaip subalansuoti ekonominius santykius su Kinija tarp išsivysčiusių pramonės ekonomikų“.