Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Neville’as Chamberlainas atmetė perspėjimus apie nacių invaziją į Čekoslovakiją ir apibūdino ją kaip mažą užsienio šalį. Praėjus maždaug 70 metų, trijų mažų užsienio valstybių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – likimo akiratį iškėlė Rusijos invazija į Ukrainą, o tai savo ruožtu padidino įtampą tarp Rusijos ir šių Baltijos šalių santykiuose.

Ironiška, 1920-aisiais Airijoje šios valstybės tikriausiai buvo žinomos geriau nei šiandien. Kadangi Airijos jėzuitų žurnalas šioms šalims skyrė ne mažiau kaip keturis straipsnius 1923 m. Vieną jų – skirtą Lietuvai – parašė Omage gimęs airių žurnalistas Francisas McCulloughas, įpusėjęs žvaigždės karjerą. „New York Herald“ daug keliaujantis Maskvos korespondentas.

Rašydamas apie Lietuvą 1923 m. kovo mėn., McCullochas, asmeniškai lankęsis Vilniuje (tuomet vadintas Vilnius) savo disertacijai, sakė, kad Vilniaus problemos man kažkiek primena Vilniaus problemas, kur lenkai ir lietuviai varžėsi dėl viršenybės. Belfasto bėda ta, kad ir lenkai, ir lietuviai yra katalikai“.

Jis pažymėjo, kad „šį apgailėtiną ginčą tarp dviejų ilgą laiką tarpusavyje susijusių katalikų tautų apsunkina tai, kad visi Lietuvos didikai yra lenkai arba polofilai“. Lietuvių tautiniam sąjūdžiui simpatijų nejautė net lietuvių kilmės dvarininkai, kurie patys prarado gimtąją kalbą, o jos kalbėtojus laikė „prastesniais“ nejautriais, tačiau rizikavo prarasti ir nuosavybę. Daugiausia valstietiška Lietuvos Respublika turėjo atsižvelgti į tą nežmonišką valstiečių reikalavimą gauti daugiau žemės, pamažu keitusį visą kiekvienos modernios Rytų Europos šalies veidą.

Įgimta McCullagh simpatija lenkų pretenzijoms nebuvo tuščias čekis, jis žavėjosi lietuvių atsidavimu švietimui.

„Net prieškariu Lietuvoje neraštingumo procentas buvo mažesnis nei kitose Rusijos dalyse, įskaitant Lenkiją, o valstiečių gyventojų žinių troškulys buvo labai ryškus. Šiandien šios savybės dar ryškesnės. Tėvai valstiečiai nesitenkino suteikdami savo vaikams vidurinį išsilavinimą, jie dėjo rimtas pastangas, kad juos išleistų į universitetą

Jis gali parašyti apie Airiją. Taip pat jis lygina Lietuvos raidą su kitomis nepriklausomybę atkūrusiomis Baltijos valstybėmis.

„Žmonės vieningi“, – rašė jis. „Nebuvo nei žudynių, nei susišaudymų, nei chaoso. Nedidelė Lietuvos kariuomenė yra gerai drausminga, kontroliuojama savo karininkų ir vyriausybės. Yra tobula religinė laisvė; Ir jei didžioji rusų bažnyčia, pastatyta velionio caro Kovne, dabar naudojama katalikų pamaldoms, ji nėra konfiskuojama; Mat taryba buvo išimtinai karinė, o rusų kareivius, kurie jai priklausė, kai aš pirmą kartą buvau Baltijos šalyse, dabar pakeitė jaunos respublikos katalikai.

McCullagh’as ryžosi nuspėti ateitį, teigdamas, kad Baltijos šalys gali sudaryti ryšį tarp slavų tautų grupės, viena vertus, ir kryžiuočių grupės. Ir Airija, pasak jo, „gali sukurti ryšį tarp britų grupės ir amerikiečių grupės, o ne barjerą“.

Per 99 metus nuo to laiko, kai tas airių žurnalistas lankėsi Baltijos šalyse, daug kas pasikeitė – ir kai kurie, atrodo, tam tikru mastu turėtų išlikti tokie patys. Nedaugelis jo spėjimų išsipildė, o iš tikrųjų Baltijos šalių integracija Sovietų Sąjungai po 1945 m. sukūrė pokario pertrauką, kuri tik išsisklaidė per perestroiką.

Tačiau net 1923 m. toks protingas žurnalistas, kaip McCullochas, galėjo teisingai nuspėti ateitį. Dauguma naujųjų Baltijos šalių vadovų Džordžą Vašingtoną laikė papūgomis. Tada jis pridūrė:

„Bet aš žinau, kad kai kurie iš tų, kurie taip elgiasi, kalba perdėtam ir archajiškam nacionalizmui ir baiminasi. Ar mes prieš didžiulę tarptautinių santykių pertvarką?