Jei būtumėt man pasakęs lietuviui paaugliui, svajojusiam šokti ant scenos Londone, kad aš JK vadovausiu savo atsinaujinančios energijos įmonei, niekada nebūčiau tavimi patikėjęs.
Užaugau miestelyje Palanga, Lietuvos Baltijos pakrantėje – tai mažas miestelis, kuriame gyvena mažiau nei 20 000 žmonių.
Mano šeima turėjo didelį ūkį prie jūros su braškių ir bulvių laukais. Lietuva kaip šalis yra apsėsta bulvių, o aš vis dar negaliu pasisotinti: virta, kepta ant grotelių ar specialiuose pyraguose, vadinamuose cepelinais.
Nuo penkerių metų daugumą savaitgalių praleidau varžydamasis šalies ir tarptautiniuose šokių konkursuose. 2006 m., kai man buvo 13 metų, tapau šokių čempionu Lietuvoje – mano mėgstamiausias šokis buvo fokstrotas!
Kai įstojau į vidurinę mokyklą, pradėjau jausti, kad Lietuva man darosi per maža, o mokykloje svajojau pabėgti ir tapti Vest Endo žvaigžde – labai norėjau vaidinti Kristen operos vaiduoklyje.
Taigi aš išvykau į Angliją 2009 m., būdama 15 metų pati – mama manęs nepaleido, kol neįtikinau jos, kad grįšiu po vasaros. Tačiau širdyje žinojau, kad noriu išvykti tiek, kiek prireiks, kad išsipildytų mano svajonės.
JK buvau pirmą kartą, o Londono, kaip miesto, dydis ir įvairovė mane labai gąsdino – mano vietiniame mieste visur galima nueiti pėsčiomis.
Londonas taip pat buvo daug brangesnis nei mažoji Palanga, o aš neturėjau daug, todėl per kelias dienas nuo atvykimo įsidarbinau padavėja Londono tilto restorane.
Tačiau esant dideliam eismui, aukštiems pastatams, vamzdžiams ir traukiniams, neilgai trukus supratau, kad Londonas man per didelis. Man pasisekė, kad radau savo mamos draugę, kuri turėjo nedidelį namą Safolke, kur ji džiaugėsi, kad patekau į lėktuvą, jei tik aš ten gyvenu viena.
Sunkiausia buvo išmokti britų kultūros subtilybių. Lietuviai, kaip žmonės, yra labai tiesioginiai, tačiau tokiu būdu jie yra ir labai nekalti – socialinių taisyklių ar subtilybių, kurias reikia žinoti, labai mažai.
Man pavyko užsirašyti į vietinę Safolko mokyklą, bet pirmą pamokų dieną nepavėlavau į autobusą. Neturėjau supratimo, kaip naršyti autobusų žemėlapyje, ir nors mano anglų kalbos žodynas buvo neblogas, nesupratau senos ponios, kuri bandė man padėti, žargono.
Ilgą laiką gyvenau viena, o mama kiekvieną vakarą prieš miegą turėdavo skype, nes per daug bijojau miegoti viena. Pats išmokau gaminti, valyti ir skalbti. Mano mama kas mėnesį siųsdavo man šiek tiek pinigų, bet aš per daug didžiavausi, kad užsisakyčiau daugiau, todėl po pamokų dirbau bare, ploviau indus, kad susimokėtų savo pinigus.
Antrojo semestro pabaigoje mokyklos reikalai šiek tiek kliuvo, kai teisinausi, kodėl tėtis ir mama negali atvykti į tėvų vakarą.
Visko radęs per daug, nusprendžiau sutvarkyti mokytoją ir grįžti į Lietuvą. Tačiau mano anglų kalbos mokytoja primygtinai reikalavo man padėti: ji pasakė, kad man būtų gaila išeiti, kadangi aš jau įpusėjau imatrikuliaciją.
Taigi, kaip alternatyvą, ji pakvietė mane apsistoti pas jos tėvus Carol ir George. Mano mama buvo šokiruota, kai pasakiau jai, kad ketinu likti JK, bet ji tikėjosi, kad tai reikš man geresnę ateitį.
Iki tol man gyvenimas čia JK buvo sunkus: turėjau dirbti už kišenpinigius, susitvarkyti uniformą ir maitintis nemokėdamas perskaityti recepto – prireikė metų, kol supratau, kad „oz“ nieko neturi. daryti su šlepetėmis Rubino raudona!
Tačiau kai pirmą popietę po pamokų sutikau Carol ir George’ą, jie man uždavė daug klausimų. Vienas iš jų buvo „Koks tavo mėgstamiausias maistas?” Po ilgo vienatvės pajutau, kad manimi rūpinasi.
Taigi nusprendžiau duoti viskam dar vieną šansą. Man pavyko pasikalbėti su mama, o mokytoja padėjo gauti vertėją, kad jie galėtų su ja palaikyti ryšį.
Aš gyvenau kartu su Carol ir George’u per savo GCSE, prisitaikydamas prie griežtų George’o procedūrų, kaip buvusio karinio jūrų laivyno karininko. Jie norėjo, kad gerai mokyčiausi mokykloje, ir žinojo, kad per egzaminus su manimi bus elgiamasi kaip su visais kitais, todėl pradėjo mane raginti kuo daugiau „mąstyti angliškai“.
Gyvenimas su Carol ir George’u buvo panašus į mokyklos pabaigą – jie kas penkis žodžius stabdydavo, kad pataisyčiau gramatiką. Bet jie manimi rūpinosi taip, lyg būčiau jų anūkė. Džordžas prie arbatos man pasakojo visas savo karo istorijas, o aš klausiausi su baime.
Aš tikrai išmokau juokauti iš abiejų. Be jų nesuprasčiau britiško humoro esmės: sveika sarkazmo dozė! Jų meilė ir dėmesys padarė stebuklus – po kelių mėnesių susapnavau pirmą sapną, kai visi kalbėjo angliškai.
Carol ir George’as labai norėjo neatsilikti nuo mano pomėgių iš Lietuvos ir du kartus per savaitę vesdavo mane į kaimo salę prisijungti prie vyresniųjų šokių pamokų. Tai labai skyrėsi nuo to, prie ko esu įpratusi: vienintelė mano lygio partnerė buvo graži 70 metų moteris, vardu Sue.
Galiausiai prireikė vieno Vest Endo atrankos, kad visą gyvenimą nevaidinčiau. Po to, kai dvi valandas stovėjau eilėje per šaltį, kad išbandytų „Les Miserables“, prie manęs priėjo prodiuseris ir paprašė išeiti dėl ryškių plaukų.
Patirtis man parodė, kas tikrai svarbu: nenorėjau, kad kas nors vertintų mane pagal išvaizdą, o ne pagal talentą.
Taigi, nuo dėmesio centre iki saulės energijos, studijavau ekonomiką ir verslą Vestminsterio universitete, o iš ten tiesiai į darbą Limejump – technologijų platformoje, kuri valdo didelį atsinaujinančios energijos tinklą.
Kai mokiausi, mane sužavėjo problema, kaip energetikos pramonę padaryti ekologiškesnę. JK yra nemažai imigrantų, dirbančių atsinaujinančios energijos srityje: žmonės, įveikę kliūtis palikti namus ir susirasti naujus namus kitur, žinoma, yra puikus problemų sprendimas.
Šių metų pradžioje įkūriau savo atsinaujinančios energijos įmonę PPAYA – ir nors to neketinau, pusė mano komandos PPAYA yra imigrantai. Atsinaujinančios energijos gamintojams esame kaip eBay – jungiame energijos pirkėjus su energijos pardavėjais. Naudodamos kainų palyginimo technologiją ir rinkos stebėjimą, mano dvi įmonės padeda atsinaujinančios energijos gamintojams gauti geresnes švarios energijos pelno maržas.
Prieš pandemiją bandžiau kas pusmetį grįžti aplankyti šeimos į Bulangą: man visada buvo keista, koks ramus gyvenimas mano gimtajame mieste. Kai dabar grįžtu į Lietuvą pas mamą, būtinai pamačiau, kaip močiutė ant atviros ugnies gamina tokį pyragą, vadinamą šakotėmis: atrodo keistai – kaip eglutė iš blynų su erškėčiais – bet skanu namuose. Maistas visada yra didelis šeimos reikalas, kiekviename patiekale gausu giros – gaiviųjų gėrimų iš raugintos duonos – ir bulvių.
Tačiau manau, kad daugelis imigrantų jaučiasi gyvenantys dvigubą gyvenimą tam tikroje pilkojoje zonoje. Lietuva nebesijaučiu kaip namie, tačiau būdama Anglijoje vis dar jaučiuosi labai lietuvė.
Iš esmės reikia drąsiai emigruoti, palikti viską, su kuo užaugai, kad žengtum tuos pirmuosius žingsnius šalyje ir kultūroje, kurios nepažįsti.
Kitaip nei prieš 10 metų, dabar gyvenu Šiaurės Londone, kuris nebėra didelis ar baisus. Tačiau užuot gyvenęs vienas, yra didžiulis skirtumas – dabar kiekvieną pabudimo akimirką praleidžiu su naujausiu savo šeimos nariu, savo šunimi Aiko.
Kai mano šeima yra už tūkstančių kilometrų, visada palengvėja susirangyti su šunimi, kol atidžiai stebime – jaučiamės kaip namuose.
Imigracijos tauta
Imigracijos tauta – tai serialas, kurio tikslas – desigmatizuoti žodį „imigrantas“ ir tyrinėti galingas pirmojo asmens istorijas apie žmones, atvykusius į JK ir pavadavusius ją namais. Jei norite pasidalinti istorija, siųskite el. laišką adresu [email protected]
Plačiau: Nekęskite manęs dėl to, kad aš graži, nekęskite manęs, nes esu imigrantė
DAUGIAU: „EastEnders“ kaip imigranto stebėjimas padėjo išmokti anglų kalbos ir pajutau priklausymą
DAUGIAU: turėjau palikti savo dukrą Bulgarijoje, kad pradėčiau naują gyvenimą JK
Gaukite paskutines naujienas, linksmas istorijas, analizę ir dar daugiau
„Analitikas. Kūrėjas. Zombių fanatikas. Aistringas kelionių narkomanas. Popkultūros ekspertas. Alkoholio gerbėjas”.
