Pirmadienį Gazos ruožo pietuose esantį Rafah miestą apėmė panikos jausmas, Izraeliui paskelbus įsakymą evakuoti miesto dalis, kuriose gyveno daugiau nei milijonas palestiniečių, prisiglaudusių po septynis mėnesius trukusio karo.
Žmonės pliaupiant lietui išmontavo palapines. Degalų ir maisto kainos smarkiai išaugo. Kai kurie palygino galimą išgyvenimo riziką su rizika keliauti per karo zoną.
29 metų Nidalas Kahilas, Gazos miesto gyventojas, su šeima prisiglaudęs Rafoje, sakė: „Jei turėsime išvykti, pateksime į nežinią. „Ar turėsime kur eiti, ar galėsime rasti vietą palapinei?
Jo palapinė yra neuždengtoje Rafah dalyje Evakuacijos įsakymasTačiau jo šeima vis dar nerimauja ir nesutaria, ką daryti toliau.
„Vieni sako: „Eime iš čia anksti“, o kiti sako: „Palaukim šiek tiek“, – sako ponas Kahilas, prieš karą dirbęs vadybininku viename tailandietiškame restorane Gazos mieste.
Palestinos pabėgėliams padedančios JT agentūros UNRWA lauko darbuotojai pirmadienį apskaičiavo, kad apie 200 žmonių kas valandą pabėga iš evakuacijos zonos pagrindiniais išvažiavimo keliais, sakė agentūros planavimo direktorius Samas Rose’as, praleidęs pastaruosius dvejus metus. Savaitės Gazoje.
Ponas Rose’as sakė, kad savaitgalį Rafaho atmosfera buvo kupina vilties, kai pasirodė pranešimų apie paliaubų derybų pažangą. Tačiau tas optimizmas visur virto baime ir nerimu, kai Izraelis išleido įsakymą evakuoti rytines miesto dalis, nurodydamas, kad jis gali tęsti suplanuotą sausumos invaziją bandant išardyti Hamasą Gazoje.
Daugelis Rafoje sakė žinantys, kad turi išvykti, bet nežinojo, kaip su tuo susitvarkyti.
55 metų Musa Ramadanas Al-Bahbasa su vienuolika vaikų glaudėsi palapinėje, kurią buvo pasistatęs Jungtinių Tautų mokykloje netoli Najmos aikštės Rafah. Jis pridūrė, kad nuo karo pradžios spalį jie persikėlė tris kartus.
Jis pridūrė, kad paskelbus įsakymą evakuotis, mokykloje gyvenantys žmonės žiūrėjo vienas į kitą šokiruoti. Tada daugelis pradėjo krautis savo daiktus. Tačiau jis neturėjo pakankamai pinigų išvykti.
„Visi mane supantys žmonės evakuojami“, – sakė ponas Al-Bahbasa, kuris sakė, kad dėl karo jis liko be pinigų. „Nežinau, kur kreiptis ir kam kreiptis pagalbos“.
Pirmadienį kalbinti palestiniečiai sakė, kad išvykimas iš Rafos buvo brangus. Nors Izraelio kariuomenė prašo žmonių persikelti į vietovę, esančią arčiau nei 10 mylių, taksi už miesto ribų kainuos daugiau nei 260 USD, o išvykimas mažesniu rikša kainuos perpus mažiau. Asilų vežimėlis kainuoja apie 13 USD, bet net ir tai daugeliui žmonių yra per brangu.
Palestiniečiai Rafoje teigė, kad dėl to taip pat padidėjo kainos. Jie pridūrė, kad degalų kaina pakilo iki 12 USD už litrą nuo 8 USD, taip pat pagrindinių maisto produktų, tokių kaip cukrus, kaina pakilo iki 10 USD už kilogramą nuo 3 USD.
„Neturiu net vieno šekelio“, – sakė Al-Bahbasa, turėdamas omenyje Izraelyje ir Gazoje naudojamą valiutą. „Aš jau praradau savo namus, bet nenoriu prarasti nė vieno iš savo vaikų.
Kitoje miesto pusėje 38 metų Malak Barbakh bandė surinkti aštuonis savo vaikus, o jos vyras krovėsi jų daiktus. Tačiau jos vyresnysis sūnus kažkur pabėgo, sakė ji, pasakiusi, kad nenorėjo išvykti iš Rafos, ilgai ten glaudęsis.
„Labiausiai mane gąsdina nežinomybė“, – sakė ponia Barbakh. – Pavargau nuo šio blogo gyvenimo.
Ji pridūrė, kad, kad būtų lengviau, šeima planavo grįžti į savo namus Khan Yunis mieste, nors žinojo, kad jis dingo.
„Tikiuosi, kad galėsime pastatyti savo palapinę virš mūsų namo griuvėsių“, – sakė ji.
Įsakymas evakuotis šokiravo 26 metų Mahmoudą Muhammadą al-Bardini. Jis sakė manantis, kad Izraelis tik naudoja idėją įsiveržti į Rafą kaip apgaulę, siekdamas gauti geresnį susitarimą iš Hamas per derybas dėl paliaubų.
Tai reiškia, kad jis neplanavo palikti savo namų, esančių pietryčių Rafoje. Tačiau dabar jis pajuto, kad pavojus yra tikras, ir praleido rytą stebėdamas, kaip kaimynai bėga.
Al-Bardini, prieš karą dirbęs taksi vairuotoju, sakė: „Paplūdimyje mačiau ilgą kelią, pilną sunkvežimių, mikroautobusų ir automobilių. Jis sakė, kad šis vaizdas privertė jį jaustis taip, tarsi jis „kaip ir kiti serga išvykimo liga“.
Taigi M. Al-Bardini ir jo žmona pradėjo krautis savo daiktus ir planuoti blogiausią. Jie suprato, kad gali pasiimti savo namų duris, kad galėtų jas naudoti kaip pastogę. Jie taip pat gali išardyti savo baldus, kad galėtų juos naudoti kaip malkas.
Priešingu atveju, Al-Bardini baiminasi, jie bus apiplėšti arba palaidoti po antskrydžio griuvėsiais.
Jis sakė: „Nenoriu, kad tai, kas atsitiko žmonėms Gazos mieste ir šiaurėje, pasikartotų Rafoje“. – Tikrai labai nerimauju dėl visos savo šeimos.
„Zombių evangelistas. Mąstytojas. Aistringas kūrėjas. Apdovanojimų pelnęs interneto fanatikas. Nepagydomas interneto fanatikas”.