Jangonas – Atsiklaupusi priešais šiaurės Mianmaro dulkes, sesuo Anne Rose No Tong maldavo grupę stipriai ginkluotų policijos pareigūnų, kad pagailėtų „vaikų“ ir vietoj to ją nužudytų. Katalikų vienuolės įvaizdis pasklido paprastu baltų įpročiu, jos rankomis, kai ji maldavo naujosios chuntos jėgų šalyje, kai jos ruošėsi slopinti protestą, o tai plačiai paplito ir pelnė pagyrimą daugumoje budistų.

„Aš atsiklaupiau ant kelių … maldaudama jų nešaudyti ir nekankinti vaikų, verčiau nušauti ir nužudyti mane“, – ji antradienį sakė naujienų agentūrai AFP.

Jos drąsus poelgis įvyko Myitkyina mieste pirmadienį, kai Mianmaras grumiasi po chaoso, įvykusio po civilių lyderio Aung San Suu Kyi nuvertimo vasario 1 d.

Kai protestai ir toliau reikalavo grąžinti demokratiją, Karo taryba pakilo Tai nuolat didino jėgos panaudojimąNaudojant ašarines dujas, vandens patrankas, gumines kulkas ir gyvus šaudmenis.

„Pasaulis žlugo“

Protestuotojai pirmadienį išėjo į Kačino valstijos sostinės Myitkyinos gatves dėvėdami kietas kepures ir naminius skydus.

Kai aplink juos pradėjo rinktis policija, sesuo Anne Rose No Taung ir dar dvi vienuolės maldavo jas išeiti.

„Policija juos persekiojo, kad juos suimtų, ir aš jaudinausi dėl vaikų“, – sakė ji. Tuo metu 45 metų vienuolė puolė ant kelių.

Po kelių akimirkų, kai ji maldavo sulaikyti, policija pradėjo šaudyti į už jos stovėjusius protestuotojus.

„Vaikai išsigando ir nubėgo į frontą … Aš nieko negalėjau padaryti, bet meldžiausi Dievo, kad išgelbėtų vaikus ir jiems padėtų“, – sakė ji.

Iš pradžių ji matė, kaip priešais krenta vyras su kulka galvoje – tada pajuto ašarinių dujų įgėlimą.

„Jaučiau, kad pasaulis žlunga“, – sakė ji. – Man taip liūdna, kad maldavau jų.

Vietinė gelbėjimo komanda naujienų agentūrai AFP patvirtino, kad per pirmadienio susirėmimą buvo nušauti du vyrai, nors tai nepatvirtino, ar buvo naudojamos gyvos, ar guminės.

Antradienį vienas iš mirusiųjų, Zainas iš Hathato, buvo įdėtas į stiklinį karstą ir nešamas ant auksinės širdies, padengtos baltomis ir raudonomis rožėmis.

Geduliai iškėlė tris pirštus pasipriešinimo simboliu, nes laidojimo procesiją vedė varinių grotojų, būgnininkų ir dūdmaišių raiška balta spalva.

– Aš jau galvojau, kad esu miręs.

Kachinas, esantis tolimiausioje Mianmaro šiaurėje, yra kačinų etninės grupės namai ir daugelį metų trunkantis konfliktas tarp ginkluotų etninių grupių ir kariuomenės.

Dešimtys tūkstančių žmonių pabėgo iš namų į perkėlimo stovyklas visoje valstybėje – ir tarp joms padedančių organizacijų buvo krikščionių grupės.

Pirmadienis nebuvo pirmasis sesers Anne Rose No Tong susitikimas su saugumo pajėgomis – vasario 28 d. Ji pateikė panašų malonės prašymą, lėtai žengė policijos link riaušių apranga, atsiklaupė ant kelių ir maldavo jų sustoti.

„Maniau, kad jau miriau nuo vasario 28 dienos“, – ji sakė tą dieną, kai priėmė sprendimą stoti prieš ginkluotą policiją.

Pirmadienį prie jos prisijungė seserys ir ją apsupęs vietos vyskupas, kai ji maldavo protestuotojų pasigailėjimo.

„Mes buvome tam, kad apsaugotume savo seserį ir žmones, nes jos gyvybei iškilo pavojus“, – naujienų agentūrai AFP sakė Mary John Paul.

Nuo perversmo miestas matė pakartotinius valdžios veiksmus, įskaitant smurtinį taikių mokytojų išsisklaidymą praėjusį mėnesį, dėl kurio daugelis jų buvo pasislėpę.

Pasak politinių kalinių pagalbos asociacijos (AKR) stebėtojų grupės, iki šiol perversmo demonstracijose visoje šalyje buvo nužudyta daugiau nei 60 žmonių.

Baimė kyla dėl sesers Anne Rose No Taung, tačiau ji sakė, kad turi būti drąsi ir toliau pasisakys už „vaikus“.

„Negaliu stovėti ir žiūrėti nieko nedarydama ir matyti, kas vyksta prieš akis, kol visas Mianmaras sielvartauja“, – sakė ji.