Nuo muzikinio sukilimo, atvedusio į nepriklausomybę, klasikinė muzika klestėjo, kai jauni žmonės priima ir švenčia savo paveldą.

Liepos trečioji 25-erių metų Lietuvos šokėjai Eglei Rudytei buvo svarbus etapas. Tą vakarą jis su šimtais šokėjų, dainininkų ir muzikantų iš visos šalies lipo į sceną nuostabiame Lietuvos sostinės Vilniaus Kalnų parke. Įvairių spalvų ir stilių geometriniais raštais siuvinėtais tradiciniais kostiumais pasipuošę atlikėjai pakaitomis vaikščiojo amfiteatre po atviru dangumi, įsitaisiusiame tarp parko medžių ir naktinės miesto panoramos. Jų meistriški pasirodymai sulaukė susižavėjusios publikos aikčiojimų, plojimų ir darnaus dainavimo.

Šis renginys buvo vienas iš svarbiausių programos akcentų Dainos šventėŠie metai – kertinis Lietuvos kultūros kalendoriaus akmuo. Tai buvo paskutinis Egilo pasirodymas su prestižiniu Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansambliu po septynerių narystės metų. Jis pasitraukė į šalį, kad užleistų vietą jauniesiems šokėjams, tačiau aistra Lietuvos muzikiniam paveldui tuo nesibaigė.

„Šokiai yra mano tapatybė, būdas išreikšti meilę savo tautai ir išsaugoti mūsų kultūrą bei tautinį paveldą“, – sako Egilas.

Daugelis jaunų lietuvių dalijasi jo aistra savo šalies muzikinėms tradicijoms. Aktyviai dalyvauja liaudiškos muzikos kolektyvuose, šoka, dainuoja ir groja tradiciniais instrumentais, ruošiasi viešiems pasirodymams Lietuvoje ir užsienyje. Kai kuriems, pavyzdžiui, Eglibui, ši gili aistra lietuviškai muzikai kyla iš jo auklėjimo liaudiškai dainuojančioje šeimoje. Kiti įsimyli savo muzikinį paveldą per užklasines mokyklos grupes ar žiniasklaidą. Tradicinė muzika yra svarbi jų kultūrinio tapatumo dalis, skatinanti išsaugoti savo paveldą.

„Tradicinio šokio bendruomenė yra tokia unikali. Smagu būti jos dalimi, dalytis meile tautiniam menui ir kartu organizuoti tokius renginius kaip Dainų šventė”, – priduria Erelis.

Nuo 1924 metų rengiama Lietuvos dainų šventė siekia išlaikyti liaudies tradicijas ir išsaugoti krašto kultūros paveldą. Festivalis laikomas unikalia nacionalinės kultūros išraiška ir vienybės bei stiprybės simboliu. Panašūs įvykiai Estijoje ir Latvijoje siekia XVIII a. Juose susirenka tūkstančiai šokėjų, dainininkų ir muzikantų, mėgėjų ir profesionalių šokių ir chorų kolektyvų, apimančių platų baltų muzikos tradicijų spektrą, įskaitant senovines liaudies dainas ir šiuolaikines dainas.

Po Pirmojo pasaulinio karo atgavus nepriklausomybę nuo Rusijos, šventės Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje išpopuliarėjo kaip baltų kultūrinio tapatumo patvirtinimo priemonė. Tačiau pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Sovietų Sąjungai okupavus Baltijos valstybes, šios šventės buvo stipriai pakeistos vyraujančia komunistine ideologija.

Sovietmečiu vietinės kultūros, kalbos ir papročiai buvo slopinami. Nuo nepriklausomybės atgavimo 1990-aisiais trys Baltijos šalys žengė daug žingsnių, siekdamos švęsti ir išsaugoti šį paveldą. Nuo 2008 metų šios dainų ir šokių šventės fiksuojamos UNESCO žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašas.

Šią liepą Lietuvos dainų šventė paminėjo 100 metų jubiliejų. Eglė buvo tarp 37 000 į šių metų festivalį susirinkusių šokėjų, dainininkų ir muzikantų, iš kurių pusė – vaikai ir jaunimas. Iš 300 savanorių festivalyje daugiau nei pusė yra jaunimas.

Šią vasarą Lietuvos sostinė surengta dainų švente Tarptautinis folkloro festivalis BalticaKasmetinis liaudies muzikos renginys, besisukantis aplink Baltijos šalis. Šiame renginyje dalyvavo daug jaunų žmonių.

Prieš kelias dienas Lietuvoje buvo švenčiama Vidurvasario diena – senovinė pagoniška šventė, su laužais ir tradicine liaudies muzika pažyminčią ilgiausią metų dieną.

Išties, šią vasarą apsilankęs Vilniuje pasijuto tarsi įlipęs į laiko mašiną, pereinant per skirtingus Lietuvos istorijos taškus. Kitaip tylus miestas sprogo iš džiaugsmo ir energijos.

Skverai ir parkai, užpildyti tradiciniais kostiumais ir gėlių karūnomis pasipuošusio jaunimo, dainuojančio ir šokančio pagal senovines dainas, įspūdį, kad praeityje grįžo dviem šimtmečiais atgal. Matyti tūkstančius vieningų balsų ir kūnų, dirbančių kartu, buvo užburianti ir giliai sujaudinta. Scenoje ir publikoje buvo juntamas bendruomeniškumo ir priklausymo jausmas, kuris sukėlė stiprių emocijų net užsienio publikai.

Šios vasaros Vilniaus vaizdai ir garsai atkartoja įvykius tuose pačiuose parkuose ir kampeliuose, kuriuos pristatė ankstesnė karta. „Dainuojanti revoliucija1980-aisiais visose trijose Baltijos šalyse vyko masiniai mitingai, įsimintini spontaniškomis dainomis.

Šimtai žmonių, klasikiniu būdu dainuojančių ir šokančių Vilniuje, šiandien neišvengiamai primena žinomus žmones. Baltijos keliasApytiksliai du milijonai lietuvių, latvių ir estų suformavo 600 kilometrų „žmonių grandinę“ per savo šalis taikioje demonstracijoje už nepriklausomybę.

Tada jie naudojo muziką, kad kviestų laisvę; Šiandien jie tai švenčia su tokiu pat – ar net didesniu – entuziazmu.

„Revoliucija nebuvo padaryta, nekovota, organizuota ar kitaip. Revoliucija buvo „žaista”, – savo darbe atkreipia dėmesį muzikologas, Kauno technologijos universiteto profesorius Dario Martinelli. „Lietuvos dainuojanti revoliucija kaip kultūros paveldas ir švelnios jėgos šaltinis“ Giedrė remiasi Žickytės 2011 m Dokumentinis filmas Apie dainuojančią revoliuciją.

Filmas pasakoja apie svarbų muzikos vaidmenį kovoje už laisvę Lietuvoje. Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos valstybėse, spontaniškai atsirado senosios tautinės dainos ir kuriamos naujos dainos su aktualiais tekstais. Roko maršas yra viena iš tokių naujosios muzikos išraiškų. 1987–1989 m. ir po nepriklausomybės atgavimo iki 10-ojo dešimtmečio vidurio vykęs „Roko maršas“ buvo kelių šou po didžiuosius Lietuvos miestus, kuriame koncertavo popmuzikos grupės.

Lyginant šalį, kurioje gyvena 3 milijonai žmonių, su 260 kartų didesne ir 50 kartų daugiau gyventojų turinčia šalimi, kelios kitos strategijos galėjo būti tokios galingos“, – rašė Martinelli.

Vilnietis muzikantas ir prodiuseris Victoras Diavara, sukūręs Zigito dokumentinio filmo garso takelį, yra apsuptas lietuvių liaudies muzikos. Nepaisant ankstyvo atsiskleidimo, jis pripažįsta, kad tikrasis jo vertinimas tradicinei lietuviškai muzikai atsirado neseniai, nes iš pradžių domėjosi rokas ir šiuolaikiniais garsais.

Covid-19 pandemijos metu, kai turėjo daug laisvo laiko, Diawara pradėjo atlikti tyrimus Suderdine – daugiabalsės dainos, kurias tradiciškai atlieka šiaurės rytų Lietuvos dainininkės. Taip pat įtraukta ir ši baltiška muzikinė forma UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Bendradarbiaudama su kantri muzikos tyrinėtoja ir dainininke Laurita Bellineute, Diawara sudarė to paties pavadinimo klasikinės/elektroninės muzikos duetą. Elektronai yra sudertinai.

„Norėjau, kad ji būtų patrauklesnė jaunajai kartai, kuri nemano, kad tradicinė muzika yra šauni“, – sako Tiwara.

Daugelis Lietuvos muzikantų tyrinėja, žavisi ir populiarina tradicinę muziką, maišydami įvairiausius muzikos stilius su liaudies muzika – nuo ​​elektro ritmų iki sunkiojo metalo rifų, vadinamojoje „post-folk“ muzikoje. Liaudies muzikos muziejus Antrame pagal dydį Lietuvos mieste Kaune – dešimtys šiuolaikinių muzikantų, kurie maišo skirtingus žanrus su liaudies muzikos elementais.

Populiari folk roko grupė Salvarinis Klasikinis rokas persmelkia dviejų moterų vokalistų klasikinio stiliaus vokalais. Liaudies trijulė Supina lietuvių folklorą su world ir džiazo muzikos stiliais. YorigioNaujas folk duetas lietuvių tradicinę muziką perdirba į pop aranžuotes.

Visi jie koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje, pristatydami tradicinę muziką lietuvių išeivijos ir užsienio publikai.

Tradiciniai garsai yra populiarūs tarp linkčiojančių. Sunkiojo metalo festivalis Gilkimas Zaibu Šokiai su senoviniais baltų amatais ir liaudies muzika bei black metal ir gotų grupėmis pritraukia vietinius ir užsienio gerbėjus.

Didelį postūmį lietuviškos muzikos buvimui pasauliniu mastu suteikė 2023 m. Lietuvos dalyvavimas „Eurovizijoje“ – jaunos Lietuvos muzikantės Monikos Linkdės „Stay (Ceudo Tudo)“. yra elementų Suderdine, Daina sukėlė susidomėjimą Lietuvos kultūros paveldu toli už šalies sienų.

Liaudies muzikos festivaliai, tokie kaip Dainų šventė, pritraukia daug turistų iš viso pasaulio.

„Manau, kad tai padeda jiems pajusti ir giliau suprasti, ką reiškia būti lietuviu“, – sako valstybės finansuojamo regiono kultūros skyriaus vedėja Iva Krivikite. Lietuvos nacionalinis kultūros centrasJi organizuoja dainų šventę. „Atsiliepimai iš esmės buvo labai teigiami. Kadangi Dainų šventė yra toks unikalus renginys, žmonės dažniausiai nieko panašaus nėra matę.

Lygiai taip pat italas Alfredo Cagliardi, kuris šių metų liepą lankėsi Vilniuje pačiame folkloro festivalių sezono įkarštyje, buvo maloniai nustebintas gyvybinga miesto atmosfera. Jam patiko šokių pasirodymai, kurie priminė tradicinius Sardinijos ir Pietų Italijos šokius. Nors kiekviename regione vyksta liaudies festivaliai, kuriuose pristatoma jo muzika, Italijoje tokio didelio masto renginių nėra.

„Lietuvoje, tikiu, jaučiamas didesnis tautinės vienybės jausmas“, – sako jis. „Man pasisekė pamatyti dalį jos kultūros ir sužinoti daugiau apie ją“.

…

Lidija Bisker Žurnalistas ir tyrinėtojas iš Bosnijos ir Hercegovinos. ją Darbas Pasirodė „The Guardian“, „Open Democracy“, „Euronews“, „Equal Times“, BBC ir kitur.

Autorės nuotraukos.

Šio straipsnio publikavimas yra to dalis Perspektyvos – Nauja nepriklausomos, kūrybingos, daugiadisciplinės žurnalistikos etiketė. PERSPEKTYVOS įgyvendina septynios fakultetų grupės iš Vidurio ir Rytų Europos, vadovaujamos Goethe's instituto. Šio straipsnio autorė dalyvauja Goethe's institute, Lietuvoje, Žurnalistų rezidentų programoje PERSPEKTYVOS.