Šiame straipsnyje pasisakoma už atnaujintą įsitraukimą į laikinio realizmo idėją negrožiniuose filmuose, atsižvelgiant į vyraujančią poziciją šiuolaikinėje kino studijoje, kurioje tokia tema laikoma pasenusia. Visų pirma laiko ir objekto dimensijos sudaro pagrindinį dėmesį – siūlau – bet kokiam rimtam įsitraukimui į realizmo temą, analizuojant poetinės (o ne interpretaciniu pasakojimu pagrįstos) dokumentikos estetiką. Remdamiesi Arūno Matilio „Dešimt minučių Ikaro skrydžiui“ (1991), Audriaus Stoinio „Aklųjų žemė“ (1991) ir Šarūno Barto „Paskutinę dieną prisiminime“ (1990) – trys filmai, kurie remiasi ilgomis užtvaromis. dažniausiai priskiriamas 1990-ųjų lietuvių poetinės dokumentikos judėjimui – parodysiu, kad efemeriškojo realizmo problema šiuose filmuose ypač glaudžiai susijusi su filmo kūrimo proceso ir pačios medijos laikine specifika. Šie filmai, kaip pažymėsiu, fiksuoja asmeninius ir pasaulinius įvykius, peržengia savo tradicinį informacinį statusą, leidžia gyventi svetimoje dirbtinėje realybėje. Todėl įrodysiu – pasitelkęs Gillesą Deleuze’ą ir Johną Mularkey’ą – kad aukščiau paminėti filmai atkuria prabėgusio laiko tikrovę, kad vaizdas būtų sugrąžintas į jo paties tikrovę ir sukurtų subjektyvumą, apimantį filmo dabartį. laikas ir virtuali praeities erdvė. Atitinkamai, šio tipo realizmas nekelia tiesioginės nuorodos tarp kinematografinio vaizdo ir stabilios ar objektyvios tikrovės klausimo, o labiau pabrėžia jų laikinį atitikimą.

Galiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad nereprezentacinis konkrečios Lietuvos praeities tikrovės (perėjimo iš sovietinio režimo į posovietinį režimą) pateikimas turi radikalią istorinę vertę. Priešingai nei tradicinė istorinė dokumentika, jau minėta 9-ojo dešimtmečio pradžios lietuviška dokumentika nesuteikia žiūrovui prieigos prie jau išgyventos ar psichologizuotos istorinės tikrovės, o greičiau sugrąžina į dokumentinį kiną laiko neapibrėžtumo jausmą ir per juos priverčia žiūrovą susidurti su 1990 m. nestabilus pasaulis, kurį reikia iššifruoti pirmaisiais posovietiniais metais Lietuvoje.

Lukas Prasskis Baigęs magistro studijas Naujosios mokyklos universitete, Vilniaus dailės akademijoje ir Lietuvos muzikos, teatro ir kino akademijoje skaitė su kino teorija susijusius kursus. 2011–2014 m. Praseskio akademiniai tyrimai apie sovietinių negrožinės literatūros archyvų pasisavinimą pokomunistiniuose Rytų Europos filmuose paskatino jį perskaityti keletą konferencijos pranešimų ir recenzuojamą mokslinį darbą. Braskio magistro baigiamojo darbo „Apie nereprezentacinio kinematografinio realizmo galimybę“ sutrumpintas variantas išspausdintas „Filmas ir filosofija“ (redagavo dr. Nerijus Melerius, 2013). 2014 metais Prasskis buvo priimtas į Niujorko universiteto kino studijų doktorantūrą. Čia Prasskis plėtoja akademinius Rytų Europos kino tyrinėjimus, atminties ir kino sąsajas, nereprezentacinio realizmo galimybę ir laiko kino suvokimo aspektus.