Rugpjūčio 21 d., 20 val. Pirmą kartą Vilniuje, Rusijos ir Lietuvos dramos teatre, „Liudmilos Petruševskajos kabaretą“ vaidins itin talentingi ir profesionalūs menininkai Chulpan Shamatova, Liudmila Petruševskaja ir Anatolijus Peleg. palikti Rusiją dėl savo bekompromisinio ir bekompromisinio požiūrio. Karo Ukrainoje dėl Liudmila Petruševskaja, kurią kritikai, žiūrovai ir skaitytojai ypač vertina už socialinės-politinės analizės aštrumą, susidomėjimą atsidūrusio žmogaus likimu. ribinėse gyvenimo situacijose šmaikšti daugiareikšmė kalba, dažnai vartojamas miesto gatvės slengas, sakiniai, dvasia Aštrus humoras subūrė išskirtinę kūrybinę komandą pasirodymui Vilniuje. Chulpan Shamatova ir Anatolijus Peleg tapo vieni pirmųjų menininkų, kurie pirmosiomis karo dienomis aiškiai išreiškė savo poziciją prieš Rusijos veiksmus, pasmerkė invaziją į Ukrainą, nutraukė sutartis su valstybiniais teatrais ir kino kompanijomis bei paliko Rusiją. „Liudmilos Petruševskajos kabarete“ susitinka gerosios sielos, sužeistos per karą Ukrainoje. Kaip interviu portalui Meduza.io sakė pati Liudmila Petruševskaja: „Žinau, kad baisios pasakos gydo – nuo ​​vaikų globos namų laikų, kai jas kurdavau miegamajame savo draugams“. Čiulpan Chamatova nuo pavasario dirba Naujajame Rygos teatre Latvijoje, o garsiausio latvių režisieriaus Alvio Hermanio režisuota solo pjesė „Post Scriptum“ ką tik sulaukė premjeros ir tapo tikra menine sensacija, griaunančia Rusijos sąmonę, sąžinę. ir pasąmonę pastarųjų įvykių kontekste.

Aktorius Anatolijus Peleg vasario 24 dieną savo socialiniuose tinkluose pasidalijo tokia žinute: „Gimiau Ukrainoje, Braclavo gyvenvietėje, Vinicos srityje. Ten buvo palaidoti mano senelis ir močiutė. Ukraina ir Rusija man visada turėjo vieną reikšmę – Tėvynė.Šiandien juoda diena mano tėvynės istorijoje,tai nelaimė,mano protas atsisako ja patikėti, visus šiuos metus troškau, kad taip neatsitiktų, ir nežinau, kaip tai sustabdyti, Turiu eiti į repeticiją,turiu ką pasakyti vaikams.Esu labai taikus žmogus,gyventi galima tik ramiomis sąlygomis.Negaliu sulaikyti ašarų.Kas antras mano draugas ukrainietis.Atleisk mes, broliai.“ Atleisk mums. Gėda. Iš karto. skausmas. Impotencija. Nežinau, kas gali tai sustabdyti, belieka karštai melstis kažkur giliai širdyje“.

Rašytoja ir dramaturgė Liudmila Petruševskaja – viena daugiausiai verčiamų rusakalbių autorių, jos pjesės jau dešimtmečius vaidinamos pagrindinėse Europos teatrų scenose. Spektaklis „Muzikos pamokos“ Lietuvos rusų dramos teatre pristatytas 1988 m., jį režisavo legendinis Romanas Viktiukas. Pjesės pagal režisierių Marko Zacharovo, Olego Jefremovo, Levo Dodino ir Dmitrijaus Brusnykino nuostabias dramaturgo pjeses „Meilė“, „Trys merginos mėlynai“, „Chinzano“, „Vandens stiklas“, „Kolumbinos butas“ ir kt. Na, o „Pasaką“, „Kiaulę Petrą“ ir šimtus kitų istorijų, kurias dieviname iš kartos į kartą, mums pristato vienintelis rusų rašytojas, kuris, anot Dmitrijaus Bykovo, vertas Nobelio literatūros premijos nominacijos. . Mistika ir nepaaiškinamas dalykas yra būtent šios Petruševskajos literatūrinio pasaulio, kurį žurnalas „The New Yorker“ neseniai pavadino „šiuolaikiniu Edgaru Allanu Po“, savybės. 84 metų menininkė rašo pjeses, prozą, romanus, haiku, eilėraščius ir pasakas, piešia paveikslus, šoka stepą ir dainuoja prancūzų, vokiečių, italų, angliškų ir čigonų dainas, kurias pati visiškai žavingai verčia.

„Liudmilos Petruševskagos kabaretas“ su klaikiomis istorijomis ir smagiomis dainomis apkeliavo visą pasaulį, sulaukė audringų ovacijų Niujorke, Sankt Paule, Odesoje, Sankt Peterburge, Londone ir Limasolyje ir vienam vakarui atvers duris nuostabios. Vilniaus gerbėjai. Su Lietuva Liudmilą Petruševskają sieja labai svarbi aplinkybė: 1991 m. sausio 13 d., kai Vilniuje rusų tankai bandė slopinti lietuvių pasipriešinimą sovietų režimui, Petruševskaja parašė laišką: „Brangūs broliai lietuviai! Atleiskite. Komunistų fašistai Partija, vadovaujama savo viršininko, užvaldė Tavo žemėje, kad greitai būtų išvaryti iš visur.Už šį laišką ji pasiekė teismą, tyrėjams lipo ant kulnų ir ji turėjo skubiai bėgti iš SSRS. su vaikais, nes „už prezidento įžeidimą” jai grėsė kalėjimas iki 5 metų. Tačiau persekiojimas nutrūko, nes 1991 metų rugpjūtį pats „pažemintas” prezidentas buvo pašalintas iš istorijos, kaip ir jo imperija. Liudmila Petruševskaja yra įsitikinęs, kad istorija linkusi kartotis.

Viename interviu ji prisiminė: „Buvo taip: 1991 metų pradžia. Radijas „Svoboda“ transliavo žinias apie Vilnių. ​​Lietuva nusprendė trauktis iš Sovietų Sąjungos. Mūsų kariuomenė ruošėsi užimti Vilnių. ​​Sausio vakaras „Sausio 12 d. nepatenkintas padėtimi ir dar kartą sulaužiau savo ilgametį pažadą nerašyti laiškų vyriausybei ir redakcijoms. Trumpai tariant, vėlų 1991-ųjų sausio 12-osios vakarą parašiau atvirą laišką Gorbačiovui. Ir aš tikėjausi – sausio 13-osios naktį – kad viskas įvyko, tankai užėmė Vilniaus centrą. Žmonės pateko į tankų poveikį. Taip prasidėjo pilietinis karas Vilniuje. Mano laiškas buvo išmėtytas ant mano stalo. Jam padėjo teatro režisierius, mano krikštasūnis iš „Lenkom“ teatro ir spektaklio „Trys merginos mėlynomis suknelėmis“ pastatymo bendraautorius Jurijus Mačevas, GITIS turėjome studentę iš Lietuvos Dalią Tamulevičiūtė. Jurijus paėmė mano laišką ir padiktavo Vilniui.“ Tais laikais pasaulis išgirdo kovų už Lietuvos laisvę šalininkės Liudmilos Petruševskajos balsą.

Pirmą kartą Baltijos šalyse rodomas „Liudmilos Petruševskajos kabaretas“ Vilniuje bus rodomas rugpjūčio 21 d., Rygoje – rugpjūčio 23 d., Taline – rugpjūčio 31 d.