„Sakiau, kad niekada gyvenime nebūsiu teatro kompozitorius“, – šypsodamasis prisimena Antanas Jasenka, šiandien garsus ir apdovanotas savo kūriniais Lietuvos teatre ir užsienyje. A. rožė. Jasenka kartu su ilgamečiais kūrybos draugais režisieriumi Oskaru Korsunovu ir scenografu Gintaru Makarevičiumi savo teatrinę patirtį perkėlė į ekspozicinę erdvę – kur kompozitoriaus kuriami garsai lankytojus veda atmosferiniu MO muziejuje vykstančios parodos „Vilnius“ atmosferos labirintu. Pokeris“. .

Su novatoriška muzikos kūrėja kalbamės apie kelią į muziką, miesto skambesį ir garsų atvertą Vilniaus gatvės vaizdą.

Antanai, jūs visapusiškai įsitraukęs į kultūrą: ne tik kaip kompozitorius, bet ir kaip tapytojas taip pat kuriate ir režisuojate poeziją. Kaip menas ir muzika sąveikauja jūsų gyvenime ir kas buvo pirmiau? Kaip kūrybiniai procesai šiose srityse artimi, o gal tiesiog nutolę vienas nuo kito?

Nuo vaikystės piešiu ir groju muziką. Muziką rinkausi todėl, kad į ją buvo įdėta daugiau darbo, lengviau buvo įstoti ir turbūt labiau norėjosi. Vėliau, besimokant ir bėgant nuo sovietinio režimo, teko kažką daryti, kad nereikėtų stovėti prie konteinerio. Visas studijas baigiau sėkmingai, o po akademijos įstojau į teatrą ir vaizdas bei muzika buvo neatšaukiamai susieti.

Studijuodamas sakiau, kad niekada gyvenime nebūsiu teatro kompozitorius. Dievas juokiasi iš žmogaus planų ir jis pasitraukia taip, kaip išvyko (Jis juokiasi). Teatras yra ir vaizdo menas, ir jis yra tik judesyje, todėl pirmasis ir stipriausias mano santykis tapo su vaizdu. Buvau ką tik mokslus baigęs studentas, kai nuėjau pas Eimuntą Nekrošių ir Oskarą Koršunovą ir pasakiau – parašysiu tau muziką. Matyt, jaučiau poreikį kažkaip save realizuoti šioje erdvėje ir su šiais mąstytojais.

Teatras atnešė daug savimonės, iš esmės brandaus ir rafinuoto mąstymo – išmokė mąstyti vaizdu, garsu, tekstu ir muzika. Net tai, ką piešiu, yra labiau teatrališki ir rašytiniai vaizdai. Jei pažiūrėtume visus mano paveikslus, pamatytume, kad jos personažas vis bando kažką išgirsti, o kartais ir pamatyti, tarsi ieškotų trečiosios akies.

Aštuntajame dešimtmetyje pradėjau kurti eksperimentinę muziką, kuri, mano nuomone, tuo metu buvo labai svarbi teatrui. Tačiau net ir pačioje eksperimentiškiausioje muzikoje turi būti kažkokia harmonija tarp harmonijos, harmonijos ir ritmo. Taip pat yra vaizdas – priklausomai nuo to, kaip bus išdėstytas jo ritmas, susiformuos akcentai, reikšmės ir reikšmės.

Kuo skiriasi muzikos kūrimas teatrui ir parodai?

Šis spektaklis yra teatrališkas. Jame – scenografija, muzika ir net R. Gavelio lėlės, vaizdai kaip aktoriai, personažai: laimingi, nelaimingi, kvaili, keliautojai, be meilės, narciziški, seksualūs, suaugę, kultūringi… Režisierius turėjo daug bendro su daug turinio.

„Vilniaus pokeris“ tam tikra prasme yra gražus teatrališkas romanas. Tai literatūrinis pokerio žaidimas, o tikrasis pokeris dažniausiai žaidžiamas su ginklais, žaidžiamas tyliai ir už labai didelius pinigus. Turite būti labai laisvas žmogus, kad išdrįstumėte tai daryti. Tai labai populiaru teatre.

Paveikslai fiksuojami tik iš pirmo žvilgsnio. Jie juda ritmu, vienas nuo kito ir keliauja iš praeities – sovietmečio – į dabartį. Šis veiksmas kartu su judesiu, plastiškumu ir ritmu teatrui yra svarbesnis nei sakytinis tekstas. Žinoma, Vilniaus pokerio teatras iki šiol tarnauja kaip paroda, jungianti prie paties Vilniaus teksto, muzikos ir šventės. Galbūt pagrindinis šio teatro kūrinio objektas yra upė, savotiška bedugnė, nes garsas taip pat klaidžioja per galeriją. Ji neša daug prisiminimų, istorinę laiko atmintį.

Režisieriai dažnai sako, kad muzika teatre atlieka taikomąją papildomą funkciją. Esu prieš – juk tai atskira istorija, viena iš vienodų sluoksnių, o tik talento reikalas, kaip sujungi visus skirtingus taškus į vientisą visumą. Juk net ir išjungus visas mugės šviesas, muzika vis tiek pasakos istoriją – suformuos apčiuopiamą liniją nuo chaoso, pasiners į upę ir galiausiai nuves į gyvenimo džiazą. Tai laisvai mąstančio žmogaus būsena. Cituoju Ganelino trio – tuo metu šie kūrėjai buvo savotiška muzikos, laisvės ir pasipriešinimo bažnyčia, kitaip tariant, žaidė pokerį su tuometiniu režimu, su savo sąžine.

Grįžkime šiek tiek į pradžią – koks buvo MO muziejaus parodos „Vilniaus pokeris“ kūrybinis procesas?

Oskaras, kuris vedė parodą (Koršunovas – kitas.), scenografas Gintaras Makarevičius ir kuratoriai Deauville Barsetti ir Algi Godaiteti, žinoma, susitiko pirmieji. Jie nagrinėjo idėjas, kaip taps paveikslai, kaip bus suprojektuotos ekspozicijų erdvės ir kaip jie nuves lankytojus istorijos ir atminties keliu.

Vėliau sužinojau, kad Oskaras visą tą laiką buvo apsisprendęs, kad turėčiau parašyti muziką pasirodymui. Garsas turėjo tarsi viską įtraukti, suteikti nebūties ir būties aspektų. Taip dažniausiai nutinka ir teatre – režisierius turi idėją, dirba ją su scenografu, o tada kompozitorius visoms sąsajoms atsiranda „tirpstančio metalo“ vaidmenyje.

Prisijungiau likus keliems mėnesiams iki parodos atidarymo. Daug kalbėjomės tarpusavyje, tačiau šioje parodoje pristatomi darbai ne ką mažiau. Išnagrinėjau parodos struktūrą, ypač tekstus – tai diktuoja kai kurias muzikines vaizdo, šviesos ir scenografijos sąveikas. Žinant, kur eina likę šou aktoriai, visa muzikinė logika pamažu susidėlioja į savo vietas.

Ar įkvėpimo sėmėtės iš papildomų šaltinių, iš aplinkos ir galiausiai iš paties Vilniaus?

Parodos komandos pateikto scenarijaus ir idėjos pakako kūrybiniam procesui. Oskaras ir Gintaras kartu dirbo daug metų – tada iš pusės žodžio supranti, kur link einame. Bet, žinoma, svarbus ir miestas. Prisimenu, kartą Oskaras ir Gintaras apžiūrėjome Vilniaus senamiestį, aplankėme svarbius taškus – „Naručio“ viešbutį, Pilies gatvę, Žydų kultūros centrą… Daugelis šių vietų simbolizuoja traumuojančius XX a.

Tikrai sunku susikoncentruoti į miestą, kai gyveni jame kasdien, bet kiekvienas pastatas, kiekviena gatvė ir alėja turi savo istoriją, gali tapti literatūriniais įvaizdžiais. Richardas Gavelle'as tai padarė. Jo romanas yra istorinis, architektūrinis ir muzikinis.

Gavelle buvo vienišas, fizikas tarp raidžių, taip pat labai mėgęs džiazą. Santykis su džiazu taip pat yra savotiškas laisvės simbolis. Gaveliui suvokti ir pripažinti blogį reiškė išsivadavimą, išsivadavimą, todėl jis buvo labai laisvas žmogus, nors ir buvo intravertas. Jis žinojo, kur tie stiklo karoliukai rieda, ko tikėtis ir kas bus toliau. Jis tyliai apie tai rašė.

Šiek tiek atidžiau pažvelgėme į Ričardo Javelio Vilnių – o koks yra Antano Jasenkos Vilnius?

Į Vilnių atvažiavau iš Kedinių dar būdamas studentas ir buvau šokiruotas. Man jis pasirodė toks didelis, įdomus ir gražus, kad iškart nusprendžiau – gyvensiu čia ir niekur kitur. Žinoma, Vilnius dabar labai pasikeitęs, išpuoselėtas, turi daug dinamiškumo, apie kurį tuomet buvo galima tik pasvajoti. Šiandien jau pripratau, man tai kasdienybė, todėl vertindamas Vilnių galiu būti šališkas.

Nors dabar gyvenu miške, vis tiek esu netoli Vilniaus. Dar reikia ateiti ir pasivaikščioti miesto gatvėmis, pasėdėti ir išgerti puodelį kavos. Mieste specialiai stengiausi gyventi įvairiose miesto vietose – Lazdine, Antakalnyje, prie geležinkelio stoties ir kitose vietose. Taip galiu patirti miestą iš visų pusių.

Aišku, sovietiniai gyvenamieji rajonai labai slegia – jie visada buvo, nors, tarkime, tik tuomet, kai atvykau į Vilnių, 1982 m., tai buvo tie patys lazdyno riešutai, kurie atrodė tokie nauji, tokie įspūdingi. toks apdovanotas… Žinau, kad Tas Javelis irgi gyveno netoliese, tarp tų kvartalų. Netrukus pats supratau, ką jie reiškia – nelaimę!

Ričardas Gavelis tikrai gyveno Karoliniškėse, bet joms nejautė jokių jausmų – iškilusius sovietinius karstus, matyt, vadino laikinais karstais. Ar pastebite tuos tamsiai pilkus Vilniaus griuvėsius, kurie šiandien išlikę Vilniuje? O gal jie išvyko?

Žinoma, nuolat pastebiu, kad vienaip ar kitaip buvo paslėpta ir suremontuota tik nemaža jo dalis – net ir areštuoti gyvenamieji pastatai. Aš gyvenau pati vyras – Tie pastatai yra tragedija, žmonių naikinimas ir žalojimas. Dvišlaitinis siluetas tikrai paliktas daugiabučio lizde, kur susitikę ant laiptų žmonės ne visada pasisveikina, o labiausiai tikriausiai vienas kito nekenčia.

Šio palikimo turime daug – pradėkime nuo to, kaip sunku pasisveikinti su savo artimu. Taip pat treniravausi – kartais prisiversdavau į ką nors pažiūrėti, o paskui nusisukdavau taip, lyg nenorėčiau nieko kito matyti. ir kodėl gi taip yra? Štai jums „Vilniaus pokeris“. Ką tik grįžau iš NIDA, kur su mokiniais vedžiau kūrybines dirbtuves. Ten žmonės ne tik pasisveikina, bet ir užmezga akių kontaktą ir šypsosi! Paklausk jų kodėl? Man atsako – taip čia priimta.

Žinoma, tuo vadovaujamės, auga nauja karta, keičiasi miesto veidas. Nebegalima spausti vaikino – jis gali būti aštrus, mandagus, griežtas, bet koks. Miestas europietišku tapo gyventojų dėka, be jų tebuvo akmuo ir cementas. Pagaliau mūsų vertybės yra vakarietiškos. Man atrodo, kad Gavelle'as, rašydamas apie tuos laikus, norėjo, kad išsilaisvintume ir prie jų ateitumėme su džiazo ritmu.

Vis dar noriu grįžti į tavo Vilnių ir pažvelgti į jį per muzikos ir garso prizmę. Ar išliko nepamirštama Vilniaus muzikinė patirtis – garsas, įvykis, reiškinys?

Kadangi akademijoje studijavau kompoziciją ir baigiau fortepijoną, žinoma, iš pradžių mane paveikė fortepijoninė muzika. Vėliau didžiausią įtaką padarė lietuvių muzika: kompozitoriai Algirdas Martinaitis, Faustas Latinas, Osvaldas Balakauskas, Bronius Kutavičius ir Feliksas Pagoras.

Vilniuje pirmą kartą išgirdau mūsų modernią muziką, kuri toli peržengė sovietinį formalizmą ir buvo ne įrašyta, o gyva. Tai buvo šviežia tautinė būtybė geriausia prasme, ištraukta iš mūsų istorijos syvų. Mūsų kūrėjai žinojo Europos kultūros laimėjimus muzikoje, kompozicijos principus, tačiau ieškojo šio išskirtinumo, kuriuo mes kaip tik ir skambame. Mane apmaudu, kad lietuviška muzika neišsiveržė į pasaulį taip galingai, kaip, pavyzdžiui, estų ar latvių muzika.

Kai pradėjau kurti, lietuvių kompozitorių muzika buvo didžiulė įkvėpimo dozė – kaip jaunas tapytojas, bandantis mėgdžioti Caravaggio stilių, bandžiau priimti tai, kaip jie kūrė, kaip jie priartėjo prie muzikos, įtakas, kurias atsineša iš Europos. Tai reikėjo padaryti norint suprasti ir atrasti save.

Mano kolegos vyresnieji kompozitoriai dalijosi bet kokia informacija ir žiniomis, kurias galėjo gauti, todėl greitai įsisavinome ir supratome, kaip atrodo pasaulis. Man tie išgyvenimai buvo tokie pat įspūdingi, kaip ir sprogimas. Dabar vėl pradėjau domėtis, kaip atsirado Renesanso, Baroko ir Klasikinio romantizmo laikotarpių muzika, ir tyrinėju, kaip šiame kontekste skamba lietuvių muzika.

Jei Vilnius būtų muzikos kūrinys, koks jis būtų?

Vilniaus turbūt neįmanoma sutalpinti į vieną dogmą – reikia išeiti į miestą ir klausytis, kas ten vyksta. O vyksta viskas: diskusijos, politika, pokalbiai, kurie tarsi yra įprastas Lietuvos žmonių įstatymas. Tai tokia muzikinė poezija, kurioje visi sutaria: instrumentas ir balsai vienas kitą papildo.

Vilnius istoriškai visada buvo daugiakultūris miestas – čia gyveno žydai, lenkai, baltarusiai, dabar taip pat gyvena daug įvairių kultūrų, bet mes visi kažkaip sutariame vieni su kitais. Nors dalis Lietuvos buvo atkirsta daugybės okupantų ir nors buvome sovietų priespaudoje, už savo tiesą ir laisvę kovojome daugiausia dainų pavidalu. Ir ta originali lietuviška daina yra tradicinė – todėl man Vilnius taip skamba. Sovietų Sąjunga žlugo dėl Lietuvos sutarties.

Ačiū už pokalbį!