„Net Jėzus Kristus čia matomas kaip keliautojas“, – sakė kavinėje šalia manęs sėdinti jauna lietuvaitė Raminta. „Oi tikrai?” Mano antakiai pakilo. Na, Ozubio respublikoje viskas įmanoma. Tai mažiausia respublika pasaulyje, esanti Vilniaus senamiestyje (įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą).

Tą rytą buvau atvykęs į Lietuvos sostinę Vilnių. Mano vizito tikslas buvo pamatyti naujai susikūrusias šalis po Sovietų Sąjungos žlugimo. Lietuva buvo viena pirmųjų sovietinių respublikų, paskelbusių savo nepriklausomybę ir 1990 m. atsiskyrė. Po socializmo laikų Lietuva labai stengėsi įgyvendinti demokratiją savo šalyje.

Bohemos centras

Dar viena respublika Lietuvoje gimė, kai 1997 m. balandį dvylika menininkų pasirinko geto zoną vakariniame Vilnilo upės krante, kad įsikurtų ir suformuotų Eusubių Respubliką (lietuviškas pavadinimas). Vieta anksčiau buvo užimta žydų bendruomenės, o po nacių agresijos joje daugiausia gyveno marginalizuoti žmonės. Sovietmečiu tai buvo viešnamių centras.

Apsigyvenę gete menininkai vietovę paskelbė Ozupio Respublika – turėjo savo vėliavą, himną, prezidentą ir net nedidelę kariuomenę. Pirmasis mažos respublikos prezidentas buvo lietuvių poetas, muzikantas ir kino režisierius Rumas Lilikis.

Užubis, lietuviškai reiškiantis „už upės“, dabar turi savo himną, vėliavą, vyriausybę, valiutą ir unikalią konstituciją, kurią sukūrė romai, padedamas propagandos rašytojo, šiuo metu užsienio reikalų ministro Tomo Ciepačio. . respublika.

Uzubis turi apie 7000 gyventojų, turi savo „armiją“ (12) ir net ambasadorius vienoje ar dviejose šalyse. Jie turi keturias vėliavas, po vieną kiekvienam sezonui. „Jei lankysitės Uzobėje balandžio 1 d., norint patekti į šią vietą reikia pase uždėti antspaudą, nors galbūt ir turite Šengeno vizą“, – sako Raminta. Tai gerai, bet ar antspaudą atpažįsta bet kuri kita šalis? Raminta patikino, kad taip.

Po mūsų pokalbio tą dieną su Raminta praleidau tyrinėdamas nedidelę respubliką. Eidamas gatvėmis tikrai pajutau demokratijos ir nepriklausomybės atmosferą. Buvo aišku, kad bendruomenę sudaro kūrybingi protai ir tie, kurie laikosi bohemiško gyvenimo būdo. Buvo darbo diena, o vietinius radau linksmais veidais grojančius įvairiais muzikos instrumentais, skaitančius knygas ar užsiimančius piešimu.

Įdiekite katę

Be kita ko, sužinojau, kad nacionalinis Ozupio gyvūnas yra katė. Raminta nuvedė mane į Keistotekos biblioteką, kur susipažinau su Bonoliu. Man buvo pasakyta, kad jis didžiąją laiko dalį gyvena knygyne. „Žinote, Bonolis dingęs tris keturias dienas ir galbūt išvažiavo apžiūrėti apylinkių ar pasimatyti su savo mergina“, – juokėsi Raminta. „Jo dingimas čia buvo visų lietuviškų laikraščių antraštė. Net Vilniaus policijos vadovas nerimavo dėl jo.” Po kelių dienų grįžo. Ji pridūrė, kad po kurio laiko katė neprivalo mylėti savo šeimininko, bet privalo jam padėti sunkiais laikais. „Tai parašyta Ozubio konstitucijoje“, – sakė ji.

Graffiti

Raminta nuvedė mane pažiūrėti Konstitucijos, nupieštos ant Bobbio gatvės sienos, ant aukso plokštelių. Konstitucijoje yra 41 punktas, visi jie atspindi demokratinius idealus, kuriuos respublika gali garantuoti savo piliečiams. Osubio kodeksas parašytas 39 skirtingomis kalbomis. Įdomu tai, kad yra trys indiškos – sanskrito, hindi ir pali. Tai turbūt mažiausia konstitucija šiame pasaulyje ir galbūt geriausia konstitucija, kurią aš kada nors mačiau. Mane labiausiai sužavėjo šie du sakiniai: Kiekvienas turi teisę būti laimingas. Kiekvienas turi teisę būti nelaimingas. Kai pažiūrėjau į konstituciją, pamačiau savo atspindį auksinėje plokštelėje. Vėliau sužinojau, kad jis sukurtas taip, kad žmonės matytų savo demokratinių principų įvaizdį.

Toliau Raminta nuvedė mane pagrindinės aikštės link, kad parodytų Ozupio angelą – angelo, pučiančio trimitą, statulą miesto aikštėje. Jį animatoriui ir karikatūristui Zenonui Škarontiniui atminti sukūrė skulptorius Romas Velsiauskas. Jis tapo Ozubio simboliu.

Menas gatvėse

Be kitų dalykų, gatvės menas tikrai gali būti priežastis aplankyti Užupį. Čia atsispindi grafičių laisvės dvasia. Meno galerija yra vieta, kur juos pamatyti. Tiesą sakant, čia eksponuojama aptarta statula „Jėzus kaip klajoklis“. Meno galerija yra vieta, kur juos pamatyti. Tiesą sakant, čia eksponuojama aptarta statula „Jėzus kaip klajoklis“.

Man patiko siauros juostos Ozupio menas, kur koncepcijos, spalvos ir teptuko potėpiai atspindi bohemišką pasididžiavimą. Man priminė Leonardo da Vinci citata: „Paprastumas yra sudėtingumo viršūnė“. Nors tai buvo tikrai šaunu, rafinuotumas nebuvo tai, kas atėjo į galvą. Tačiau galiu apsiginti vadovaudamasis Konstitucijos nuostata „Kiekvienas turi teisę į savo asmenį“.

Klaidžiojau Bohemijos respublikos takais ir keliais, vadovaujamas Ramintos, kai pamačiau keletą budistų maldos vėliavėlių. „Ar yra koks nors ryšys tarp ozupio ir budizmo? Aš paklausiau. Raminta teigiamai linktelėjo galva. „Dalai Lama atvyko čia apsilankyti“, – atsakė ji. Ji nuvedė mane į nedidelę parduotuvę, kuriai vadovauja sena ponia, kurioje buvo Dalai Lamos statula. Tada nusekiau paskui ją iki upės kranto, kur buvo didelė cilindrinė konstrukcija, padengta budistinėmis maldos vėliavėlėmis. Ilgą laiką tylėdami sėdėjome ant upės kranto. Mano siela buvo pripildyta gaivaus šios mažos Bohemijos respublikos oro.

Buvo gera žinoti apie Dalai Lamos vizitą, bet pagalvojau, ar tai nepradės čia kokios nors religinės praktikos. Tiesą sakant, Uzobės viduje mačiau bažnyčią. Kai apie tai paklausiau Ramintos, ji atsakė: „Tikrai ne. Uzube buvo, Uzube yra, o Uzubė bus bohemiečių žemė.” Bandžiau kažką sakyti, bet staiga pradėjo lyti ir išgirdau gražią arfos muziką. Muzikos melodija buvo panaši į Indijos raga meghamalhar. „Taip, – pasakiau. – Užobė visada bus bohemos žemė.