„Nėra jokios priežasties suteikti oficialų statusą vietinėms kalboms“, – Namibijos laikraštis citavo SWAPO parlamentarą Jerry Ekandjo.

Tai apmaudu, jei ne mažiau smerktina.

Žmogui, kuris laikosi griežtos pozicijos vakarietiškų vertybių atžvilgiu, bet palaiko vakarietišką kalbą, tai kvepia veidmainiavimu.

Ekandjo teiginys yra tai, kas sociolingvistikoje vadinama „elito uždarymu“.

Amerikiečių kalbininkė Carol Myers-Scotton elito uždarymą apibūdina kaip socialinės mobilizacijos strategijos tipą, kai valdantieji lingvistiniais pasirinkimais nustato arba išlaiko savo galias ir privilegijas.

Iš esmės tai įvyksta tada, kai elitas sėkmingai naudoja formalią kalbos politiką ir savo neformalius kalbos vartojimo modelius, kad apribotų neelito grupių prieigą prie politinių pareigų ir socialinio bei ekonominio vystymosi.

Savo abejingumu vietinėms kalboms Ekandjo atmeta svarbiausią afrikiečio ženklą.
Be kalbos jūs iš esmės neturite tapatybės.

Visų oficialių vietinių Afrikos kalbų paskelbimas ne tik išsaugo ir skatina jas, bet ir skiepija mums meilės bei pasididžiavimo jausmą.

plėtra

Atrodo, kad Ekandjo parodo intelektualinę tuštumą, kai kalbama apie kalbos svarbą nacionaliniam vystymuisi.

Kaip teigė Kongo kalbininkas Salikoko Mufwene, „jokia šalis niekada nesivystė vartodama užsienio kalbas nei kaip formalią, nei kaip mokymosi priemonę“.

Mažesnėse Europos šalyse, tokiose kaip Estija (Estija), Lietuva (Lietuva), Latvija (Latvija) ir Liuksemburgas (Liuksemburgas), gyvenimo lygis yra tinkamas dėl meilės ir gimtosios kalbos vartojimo valdyme.

Kiekvienais metais šiose mažose šalyse išleidžiama tūkstančiai inžinierių, gydytojų ir kitų specialistų, apmokytų jų kalbomis.

Breizinger (1991) teigia, kad Europos kalbų vartojimas dažniausiai buvo apribotas tam tikromis sritimis – tokiomis kaip aukštasis mokslas, politika, verslas ir keli žmonės.

Tik 10 % ar mažiau Afrikos kaimo gyventojų puikiai moka Europos kalbas.

šaknys

Kova dėl Afrikos kalbų marginalizavimo atšaukimo prasidėjo XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje.

Įtakingas filosofas, revoliucionierius ir autorius Frantzas Fanonas pripažino, kad Afrikos tautos gali būti sutelktos kovojant su kolonializmu, naudojant afrikiečių kalbas.

Fanono raštai apie engiamųjų kovas padeda suprasti kalbos ir postkolonijinės eros problemą.
Įdomu tai, kad dekolonizacija per Afrikos kalbas sparčiai didėja kitur Afrikoje.

Prieš kelerius metus Zimbabvė paskyrė 16 vietos kalbos pareigūnų. Abiem suteikiama konstitucinė apsauga.

Tanzanija pakeitė anglų kalbą savo teismų kalba. Somalis ir Etiopija naudoja somalų ir amharų kalbas kaip oficialias valstybines kalbas.
Malis neseniai pašalino prancūzų kalbą kaip oficialią kalbą ir pakeitė ją keturiomis vietinėmis kalbomis.

Hausų kalba Nigerijoje yra oficiali šiaurinių regionų kalba.

Šalys, kurių istorija ignoravo vietines kalbas, pavyzdžiui, Angola ir Mozambikas, dabar priima vietines kalbas.
Angola neseniai įvedė piliečius privalomai mokytis vietinių kalbų iki vidurinio lygio.

Senegalas turi televizijos stotį Volofe ir leidžia parlamento debatus ta kalba. Taip pat yra judėjimas, daugiausia Senegalo jaunimo, siekiant pakeisti prancūzų kalbą Wolofu.

įtraukimas

Namibija dažnai didžiuojasi tuo, kad yra tarptautinio solidarumo išauga ir yra visos Afrikos ir kitų grupių, kurios siekia priimti Afrikos kalbas kaip oficialias darbo kalbas, narė.

Šiame kontekste nenoras įvardinti vietines kalbas yra nesuvokiamas.

Pietų Afrikos vystymosi bendrija ir Afrikos Sąjunga priėmė suahilių kalbą kaip vieną iš savo oficialių kalbų.

Ekandjo teigimu, oficialiosios kalbos tekstas yra įtrauktas į Konstituciją, 3 straipsnio a punkte, tačiau b ir c punktuose ši nuostata nukrypsta.

Be to, kalbos teisės numatytos 19 straipsnyje.

Tai yra pakankamai vietų, kurias vyriausybė gali atkreipti, kad formalizuotų vietines kalbas.

Be to, pagal 144 straipsnį – nors tarptautinė teisė Namibijai taikoma tik tiek, kiek ji neprieštarauja vietos teisei – Namibija yra daugelio sutarčių, įpareigojančių šalį propaguoti ir saugoti vietines kalbas, šalis.

Kadangi jis yra poliglotas, paragintume Tet-Ekandjo persvarstyti savo panieką vietinių kalbų formalizavimui.

Šaliai, kuri yra tokia nelygi kaip Namibija, visapusiška plėtra būtų naudinga, jei būtų priimtos ir propaguojamos vietinės kalbos.

• Christianas Harrisas yra teisės mokslininkas. Ellison Tejerera yra sociologė