Lietuva gal ir maža šalis, bet turi didelių ambicijų meno pasaulyje. Baltijos šalis su nauja bienale nori pozicionuoti save kaip performanso meno sostinę. Pirmoji Vilniaus scenos menų bienalė įvyks šią vasarą – sostinėje viešosiose erdvėse nuo parkų ir skverų iki teniso kortų ir kultūros objektų bus surengta iki 40 spektaklių.

Atviras konkursas atlikėjams sulaukė 300 paraiškų visame pasaulyje, dešimt iš jų atrinko tarptautinė žiuri. Kuratoriai atrinko dar aštuonis menininkus, kurių vardai kol kas neskelbtini. Trumpas tikslas yra sukurti konkrečiai svetainei skirtus pasiūlymus, susijusius su miesto tema. „Nusprendžiau sutelkti dėmesį į miestą kaip į žmogaus konstrukciją, – sako meno vadovė Neringa Pomplini, – vieta, kur susipina, sugyvena ir susiduria įvairios istorijos, mitai, veikla, interesai, norai ir vizijos.

Iki 1990 m., kai Lietuva atgavo nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, dauguma šiuolaikinio meno egzistavo pogrindyje be institucinės paramos. Menai ir literatūra komunizmo laikais buvo naudinga politinės opozicijos išeitis, tačiau jie turėjo būti kūrybingi, kad išvengtų cenzorių dėmesio. „Mes turime performanso meno istoriją, kuri siekia aštuntą dešimtmetį“, – sako Lolita Jablonskin, Nacionalinės dailės galerijos Vilniuje direktorė. „Dažnai tai buvo neteisėti veiksmai viešumoje, kuriuos matydavo tik dešimt draugų, bet jie užfiksuodavo dokumentus. Atkėlus sovietinį jungą, sekė kūrybiškumo sprogimas, sukeldamas dinamišką ir eksperimentinę meno sceną.

Performanso menui skirtos bienalės idėja kilo Lietuvai 2019 metais Venecijoje laimėjus Auksinį liūtą. Saulė ir jūra (Marina), operos meno instaliacija dirbtiniame paplūdimyje. Žiūrovams iš viršaus žiūrint, 25 maudymosi kostiumėliais vilkintys atlikėjai dainuodami atsipalaiduoja ant kėdžių ir rankšluosčių. Trijų moterų atlikėjų Rogello Bardiocaito, Faifa Grinetto ir Lena Labelito suburti dainų tekstai švelniai atspindi mūsų jūrų taršą ir klimato kaitą. 60 minučių aštuonių valandų šou sutraukė ilgas, vingiuotas eiles aplink Lietuvos paviljoną ir vėliau leidosi į sėkmingą pasaulinį turą.

Pasirodo, moterų menininkės, mąstančios apie mūsų vandenynų vargus, yra savotiška Lietuvos performanso meno tema. Emilija Škarnulytė – viena garsiausių šalies menininkių ir kino kūrėjų, nardymo ir laisvalaikio nardymo išmokusi studijuodamas Norvegijos mieste Tromsėje, poliariniame rate. Ji pradėjo bendradarbiauti su jūrų biologais ir savo darbe pavertė ežerus, upes ir vandenynus. Daugumoje jos filmų menininkė plaukioja undinėlės kostiumu, o paskui filmuojasi vandenyje, naudodama dronus. Tai susiję su tikrojo pasaulio sujungimu su klasikiniu ir mitiniu pasauliu.

Bienalės pradžios proga Škarnulytei buvo pavesta režisuoti Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą – nuostabų modernų pastatą su didžiuliu stikliniu atriumu. Naudodama šviesas, lazerius ir didelio masto vaizdo projekcijas su specialiai sukurtu garsu (įskaitant gyvą chorą su juodais gobtuvais), ji pavertė visą pastatą kerinčiu povandeniniu pasauliu su sietynais, kurie atrodė kaip didžiulės medūzos, plūduriuojančios viršuje. Vaizdo įrašai buvo paimti iš povandeninio laivo, esančio 4 km gylyje labai užterštoje Meksikos įlankoje, juose užfiksuota jūrų gyvybė ir žmogaus sukeltos šiukšlės. Sugriautų pastatų CGI vaizdai priminė išgalvotą ateitį, kai kylantys vandenys užtvindė pakrantės miestus.

Kitą dieną su 36 metų menininke susitinku Radvilų rūmų dailės muziejuje Vilniuje, kur ji pastatė dar vieną instaliaciją, veikiančią visus 2023 m. Tamsoje guliu šalia jos ant gulto ir žiūriu į Škarnulytės nuotraukas. nardymas į šaltus juodus vandenis aplink apleistą povandeninių laivų bazę nuo karo šalčių Norvegijoje. „Tai buvo labai pavojinga“, – sako ji, juokdamasi susigaudama. „Galėjau turėti hipotermiją. Aš vėl išsigandusi stebiu save. Galėjau tai padaryti po gamybos, bet vieta buvo svarbi.” Ji žiūri į savo filmus kaip į archeologines ekspedicijas į ateitį, „į nepasiekiamas vietas, kur nėra žmonių; lieka tik artefaktai“.

Kitas Škarnulytės projektas – filmavimas Baltijos jūroje – viename pavojingiausių vandenynų pasaulyje, pripildytame Šaltojo karo nuolaužų ir branduolinių atliekų. „Čia, Baltijos šalyse, geopolitika visada yra labai svarbi, ypač dabar, kai vyksta karas Ukrainoje, kuri nėra toli“, – sako ji. „Tokiu būdu aš matau save labiau kaip žurnalistą ar dokumentinių filmų kūrėją, paverčiantį nematomą matomą.