Pirmoji mūsų stotelė, sumokėjus 2,50 USD įėjimo mokestį, buvo „Rusijos kavinė“. Padavėjos buvo apsirengusios Raudonosios gvardijos uniformomis ir neblogai kalbėjo angliškai. Asta mums siūlė rusiškų, lietuviškų ar tarptautinių patiekalų. Pasirinkau lietuviškus pierogius (virtų bulvių blynus); Jimas Fisheris pasirinko Sprat Pa Russki (silkė, svogūnai, degtinė); O lietuvis Andreusas pasirinko žuvį su traškučiais. Mes po to su bananų griežinėliais ir ledų kremu.

Savarankiška ekskursija nuvedė mus pusantro kilometro keliu per 86 46 sovietinių menininkų darbus. Ženklas anglų kalba paaiškina temą ir menininkas buvo su kiekviena skulptūra. Šis Stalino pasaulis (oficialiai – sovietinis skulptūrų sodas Grūto parke) buvo šokiruojantis ir kartu komiškas. Matau, kaip tai sukėlė lietuvių juoką ir pyktį.

Jis buvo sąmoningai atidarytas 2001 m. balandžio 1-ąją, kai aktoriai vaidina Staliną ir Leniną, Raudonosios gvardijos padavėjos siūlo nemokamą degtinę, o garsiakalbiai skambėjo komunistinėmis giesmėmis. Stadione ant plakato buvo parašyta:

Pasaulyje nėra laimingesnio jaunimo už sovietinį jaunimą! Kūrėjas, turtingas grybų magnatas, buvo cituojamas sakydamas: „Parkas sujungia Disneilendo magiją su blogiausia sovietų Gulago kalinių stovykla“. Jis tvirtino, kad linksma atmosfera aplink parką rodo, kad lietuviai sveikai žiūri į istoriją ir galiausiai palieka tragišką sovietinę praeitį. Jis sukūrė svetainę, kur jo įmonė „Hesona mushroom“ investavo 1 mln.

Kritikai šį parką pavadino kraštutiniu vulgarumu ir įžeidimu šimtams tūkstančių lietuvių, kurie buvo ištremti, sušaudyti ar represuoti 1940–1991 m. sovietų valdymo metais. Daugelį lietuvių ypač papiktino planai nutiesti butaforinį geležinkelį, kuris lankytojus gyvuliniais vagonais nuplukdytų iš Vilniaus į Stalino pasaulį – peliuko Mikio traukinį, perplukdantį turistus iš vieno Disnėjaus atrakciono į kitą. Parko kūrėjų teigimu, idėja yra suteikti jauniems lietuviams užuominą, kaip jaustųsi persikėlus. Lokomotyvas ir du automobiliai pastatyti prie įėjimo, paruošti lankytojams įlipti.

Muziejui, mediniam pastatui, primenančiam kultūros centrą, kaip ir XX amžiaus ketvirtajame ir šeštajame dešimtmečiuose, vadovavo sovietinėmis karinėmis uniformomis pasipuošę dalyviai. Joje buvo rodomi garso, kino ir foto dokumentiniai filmai, smerkiantys idealistinę sovietinės propagandos kultūrą ir demaskuojantys lietuvių tautos genocidą.