Šių metų kovo 20 dieną lietuvių kino kūrėjas Mantas Kvedaravičius keliavo į Ukrainos uostamiestį Mariupolį, norėdamas integruotis su besitęsiančią apgultį išgyvenusiais žmonėmis. Per Krymo aneksiją 2014 ir 2015 metais Kvedaravičius mieste Mariupolis sukūrė dokumentinį filmą, kuriame buvo sekamos jo piliečių pastangos tęsti savo gyvenimą Ukrainos kariuomenės ir prorusiškų separatistų konflikto fone.

Ši kelionė atgal buvo skirta surinkti kadrus iš to, ką Kvedaravičius apibūdino kaip „Antroji dalis“ iš ankstesnio filmo: tos pačios pastangos, bet šį kartą apokalipsės pabaigoje. Balandžio 9 d., praėjus trims savaitėms po atvykimo, jį sugavo ir nužudė Rusijos pajėgos.

Medžiagą, kurią jis tuo metu fotografavo, sudarė jo sužadėtinė, bendrarežisierė Hanna Bilobrova ir redaktorė Dunya Sychov filmui „Mariupolis 2“, kurio premjera įvyko šiandien Kanuose. Ji seka apie 30 išgyvenusiųjų grupę – nuo ​​vaikų iki pensininkų, kurie prisiglaudė mūriniame baptistų bažnyčios rūsyje, ieškodami maisto ir atsargų, kai artėja bombos ir rusų kariuomenė.

Sprogimai yra nepastovus, bet negailestingas filmo fono natas, tarsi milžiniškas kumštis, daužomas į stalą iš nesibaigiančio įniršio priepuolio. Kai kurios bombos krenta į gatves ir skleidžia dulkes bei dūmus danguje. Viena yra netoli bažnyčios, kitoje perimetro tvoros pusėje paliekama apie 30 pėdų gylio ir 60 pėdų pločio skylė. Su kiekvienu žingtelėjimu dreba. Kai kurie yra tokie aukšti, kad matosi, kaip dreba sienos ir juda staktų durys. Šuo, kuris susidorojo su išgyvenusiuoju, refleksiškai lojo, tada su akivaizdžiai sutrikęs pažvelgė į griuvėsius nuo letenų.

„Man liepė bėgti“, – viena moteris sakė kitai. „Šiandien jie viską šaudė“.

Kiti atsako: „Bent jau saulėta“.