Pirmoji mūsų stotelė, sumokėjus įėjimo mokestį po 2,50 USD, buvo Rusijos kavinė. Padavėjos buvo apsirengusios raudonomis sargybos uniformomis ir kalbėjo priimtinai angliškai. Asta mus vaišino rusiškais, lietuviškais ar tarptautiniais patiekalais. Išsirinkau lietuviškus pirogus (virtų bulvių blynus); Jimas Fischeris pasirinko Sprat Pa Russki (sūdyta žuvis, svogūnai, degtinė); O lietuvis Andreasas pasirinko žuvį su traškučiais. Paskui jį sudėjome bananų griežinėliais ir ledų kremais.

Savarankiška ekskursija nuvedė mus pusantro kilometro maršrutu per 86 46 sovietinių menininkų darbus. Prie kiekvienos skulptūros buvo angliškas ženklas, nurodantis temą ir menininką. Šis Stalino pasaulis (oficialiai – sovietinis skulptūrų sodas Grūto parke) buvo šokiruojantis ir kartu komiškas. Matau, kaip tai sukėlė lietuvių juoką ir pyktį.

Jis buvo tyčia atidarytas 2001 m. balandžio kvailių dieną, kai aktoriai vaidina Staliną ir Leniną, Raudonosios gvardijos padavėjos vaišino degtine, o garsiakalbiai gieda komunistų himnus. Stadione ant banerio buvo parašyta:

Pasaulyje nėra laimingesnio jaunimo už sovietinį jaunimą! Kūrėjas, turtingas grybų magnatas, buvo cituojamas kaip sakęs: „Parkas sujungia Disneilendo magiją ir blogiausią sovietų Gulago kalinių stovyklą“. Jis tvirtino, kad linksma atmosfera aplink parką rodo, kad lietuviai sveikai žvelgia į istoriją ir galiausiai palieka tragišką sovietinę praeitį. Jis sukūrė svetainę, kur jo Hesonos grybų įmonė investavo milijoną dolerių, kad taptų svarbia turistų traukos vieta.

Kritikai griežtai kritikavo parką kaip vulgarų kraštutinumą ir įžeidimą šimtams tūkstančių lietuvių, kurie buvo ištremti, sušaudyti ar represuoti sovietų valdymo laikais 1940–1991 metais. Daugelį lietuvių ypač papiktino planai nutiesti netikrą geležinkelį, kuriuo lankytojai gyvuliniais vežimais iš Vilniaus nuvežami į Stalino pasaulį – vieną iš peliukų Mikio traukinių, vežančių turistus iš vienos Disnėjaus atrakciono į kitą. Idėja, anot parko vystytojų, yra duoti užuominą jauniems lietuviams, ką jie jaus persikėlę. Prie įėjimo stovi lokomotyvas ir du vagonai, paruošti lankytojams važiuoti.

Muziejuje – kultūros centrą primenančiame mediniame pastate, tokiame kaip statytas XX amžiaus ketvirtajame ir šeštajame dešimtmetyje, parodų dalyviams vadovavo sovietinėmis uniformomis. Garsiniai dokumentiniai filmai, filmai ir fotografijos demonstravo ir smerkė idealistinę sovietinės propagandos kultūrą, demaskavo lietuvių tautos genocidą.