1944 m. sovietams okupavus Lietuvą, buvo laikomasi įprastos sovietinės pavergtų žmonių tautinės tapatybės slopinimo programos. Lietuvoje tai apima ir griežtus priekaištus Katalikų bažnyčiai. Buvo uždarytos bažnyčios ir vienuolynai. Vyskupai, kunigai ir religinės seserys buvo išsiųsti į gulagą arba pakarti. Po Stalino mirties 1953 m. po trumpo, bet trumpalaikio „ištirimo“ septintojo dešimtmečio pradžioje prasidėjo intensyvūs antikatalikiški veiksmai. Kunigai negali katechuoti vaikų, atnešti apeigų ligoniams ar dirbti sielovados darbų už vietos bažnyčios ribų. Piligrimystės vietos buvo sunaikintos, o ateistinė propaganda buvo pagrindinė valstybinių mokyklų mokymo programa.

Drąsūs dvasininkai ir pasauliečiai priešinosi represijoms. Remdamasis užrašu iš Maskvoje leidžiamo Samistad laikraščio „Einamųjų įvykių kronika“, kunigas Sikidas Tamkevičius, dirbęs iš savo kambario kaimo klebonijoje, su slapta redakcija kūrė „Katalikų bažnyčios kronikas Lietuvoje“, 81 m. Tarp jų buvo išleista daugiau nei 17 metų – tai ilgiausias nesulaužytas samizdato leidybos rekordas sovietų istorijoje. (1983 m. kun. Tamkevičius buvo nuteistas kalėti 10 metų Gulac mieste už „antisovietinę propagandą“, 1981 m. popiežius Pranciškus jį pavadino kardinolu 2019 m.)

„Kronika“ nėra skirta įtikti, o išsamiai aprašo atskirų katalikų ir katalikiškų institucijų persekiojimą ir persekiojimą Lietuvoje. Kreipimasis į sovietų valdžią daugiausia buvo: prašymai liautis kištis į seminarijas, prašymai saugumo tarnybos nutraukti pastangas būsimus kunigus įtraukti į informatorius ir leisti šalies vyskupams grįžti į savo Lietuvos vyskupijas.

Įkvėptas Jono Pauliaus II išrinkimo 1978 m., kun. Tamkevičius ir kt. Valstybės ir vyriausybės vadovams bei religiniams lyderiams. „Kronika“ taip pat tarnavo kaip seifas Lietuvos katalikų atminimui, fiksavo šeštojo ir šeštojo dešimtmečio persekiojimą, skelbė nužudytų dvasininkų sąrašus, registravo, kodėl buvo suimti antikatalikiški asmenys, seka jų bausmes ir vietas. Įkalinimas arba deportacija.

Kronikos leidybos ir platinimo procesai buvo artima paslaptis, kurios KGB niekada negalėjo iškraipyti. Kronikos redaktorių surinkta ranka rašyta informacija buvo perrašoma rankinėmis spausdinimo mašinėlėmis, o kopijos daromos ant anglies popieriaus. Rašomųjų mašinėlių klaviatūros ir klavišai buvo pakeisti siekiant apgauti slaptosios policijos aptikimą. Nepatenkinto Petro Plumbos slapta spaustuvė Kaune iš karto pagamino kelis šimtus egzempliorių.

Rankiniu būdu Lietuvos viduje platinama kronika buvo gabenama ir į užsienį. Pirmiausia kopijos buvo įteiktos Maskvos protestuotojams, o jos buvo išsiųstos simpatiškiems Vakarų žurnalistams. Vėliau žurnalų „Kronika“ mikrofilmų kopijos buvo paslėptos dantų pastos tūbelėse ar šokolado įvyniokliuose ir atiduodamos Vakarų turistams. Brukline įsikūrusi agentūra „Lietuvių katalikų religinė pagalba“ nukopijavo daugybę „Kronikos“ leidinių ir siuntė juos „Laisvės radijui“, „Laisvosios Europos radijui“, „Vatikano radijui“ ir kitoms Vakarų „rutininėms“ radijo stotims, transliuojančioms tikras žinias Sovietų Sąjungoje. Septyniasdešimt lietuvių imigrantų grupių už Sovietų Sąjungos ribų finansavo tarptautinį Kronikos platinimą.

17 metų KGB darė viską, ką galėjo, kad sustabdytų „Kroniką“. Ponas. 1974 m. gruodį Plumba buvo teisiama ir nuteista kalėti aštuonerius metus darbo stovykloje, kartu su keliomis kitomis pogrindinėmis vienuolėmis, dalyvavusiomis Kronikos leidime, sesuo Nijolė Sadunide. Tačiau būsimojo Rusijos diktatoriaus Vladimiro Putino, įstojusio į KGB 1975 m., kolegoms niekada nepavyko palaužti „Kronikos“ ar jos žmonių.

Tironai negali pakęsti tiesos. Štai kodėl p. Putino melas apie jo invaziją į Rusiją ir Ukrainą užpildo pasaulinę žiniasklaidą. Katalikų bažnyčios Lietuvoje 50-metis yra tinkamas metas susimąstyti apie išlaisvinančią tiesos galią, kad ir kokia kaina būtų.

Ponas. Weigelis yra žymus vyresnysis kolega Vašingtono etikos ir viešosios politikos centre.