Vienas ryškiausių mano prisiminimų iš vidurinės mokyklos pabaigos ir vidurinės mokyklos pradžios – važiavau autobusu su ausinėmis ir klausiausi Kendricko Lamaro „Good Kid, mAAd City“ ir galvoju: „O Dieve, tai gerai“.

Pakartosiu: vienas ryškiausių mano prisiminimų iš ankstyvos paauglystės – važiavimas autobusu namo Daugiausia baltasis mokytojas šiaurės vakarų Indianoje, klausantis Kendricko Lamaro repo apie žmogžudystes, kurių liudininkas būdamas mano amžiaus, augdamas Komptone.

Ar aš tave praradau? Gerai, jei praradau.

Esu lietuvių kilmės baltaodė, o iki 13 metų Will.i.am iš The Black Eyed Peas buvo tiek, kiek bendravau su hiphopu. Mano tėvas mane supažindino su kai kuriais garsiausiais aštuntojo ir devintojo dešimtmečio juodaodžių menininkais ir grupėmis, tokiomis kaip Earth, Wind and Fire, Stevie Wonder, Marvin Gaye, Michael Jackson ir The Fugees. Tačiau po tų dešimtmečių mano tėtis nelabai klausėsi repo ar hiphopo, taigi dėl tranzityvinių savybių aš neklausiau. Repas nebuvo tiesiog ta muzika, kurią tyrinėjau, kol vieną dieną aš tai klausiau.

Neįsivaizduoju, kuo mane iš pradžių patraukė Lamaro muzika. Pirmą kartą klausydamas „Good Kid, mAAd City“, aš beveik nebuvau išsiugdęs savo skonio – ir tai, ką pasakiau karalius Atnaujinimas nebuvo labai geras. (Tiesą sakant, 2012–2015 m. muzikai buvo abejotinas metas.) Bet aš įsimylėjau Lamaro kūrybą ir pradėjau tyrinėti repą ir hiphopą.

Dalis mano susižavėjimo „Geras kūdikis, mAAd miestas“ buvo Lamaro sugebėjimas sukurti kažką tokio gražaus, nuoseklaus ir meniško iš įvykių, kurie toli gražu nebuvo gražūs, nuoseklūs ar meniški. Prisimenu, kaip nuolatos klausiausi albumo, sekiau istoriją ir jos sklandžią eigą iš vieno kūrinio į kitą.

Kadangi bendraamžių spaudimo ir prieštaringos paauglystės temos, įpintos visame albume, pateikiamos skirtingais scenarijais, nei sutikau, supratau bendrą patirtį. Riba tarp meilės ir geismo, kuria Lamaras ėjo per savo 2017-ųjų albumą „DAMN“. Tai vienas iš dalykų, kurių aš taip pat ėmiausi – kitaip. Politinis komentaras apie jo 2015 m. albumą „To Pimp a Butterfly“ taip pat atsiliepė man. Man klausytis juodo džiaugsmo ir juodo skausmo per muziką yra kitaip ir sunkiau, nei skaityti apie tai žiniose.

Individualūs Lamaro projektai buvo tik pradžia. Per likusį vidurinės ir vidurinės mokyklos laiką tyrinėjau visus jo albumuose esančius žmones. Aš gilinausi į „Top Dawg Entertainment“ projektus, įskaitant SZA „Ctrl“ šedevrą, ir tris kartus mačiau „Black Panther“ kino teatruose. Juodoji pantera ir jos garso takelis, dar vienas Kendricko Lamaro šedevras, kuriame vaidina kiti juodaodžiai atlikėjai, tokie kaip SZA, Anderson.Paak ir Swae Lee, greitai pakilo į mano reitingą iki visų laikų mėgstamiausių muzikos ir filmų statuso.

Su 90 procentų juodų kauliukų„Black Panther“ buvo pirmas kartas, kai ekrane pamačiau tokio gylio juodą gražuolę. Tai privertė mane suprasti, kad daugumoje mano matytų filmų ir daugumos vaizdinės žiniasklaidos priemonių, kurias naudojau, buvo užpildyti balti personažai, vaizduojantys baltųjų kovas. Supratau, kad praleidau skirtingų (nors ir fantastinių) potyrių ir perspektyvų pasaulį, apribodamas žiniasklaidos vartojimą tik patirtimi, kuri atspindi tik mano paties.

Aš užaugau mokydamasis apie juodąją žiniasklaidą, nepaisant daugybės skirtumų tarp juodosios patirties ir savo patirties. Tai tapo būdu man bendrauti su kultūra, kuri nebuvo mano, ir įsijausti į gyvenimą, kurio niekada nepažinsiu. Su šia įdomia galimybe tyrinėti atsirado klausimų ir konfliktų. Kaip galiu vertinti pasaulį, kuris taip skiriasi nuo manojo, jo neįsisavinęs arba, dar blogiau, jo neturėdamas?

Mačiau, kaip „TikToks“ smerkia baltųjų afroamerikiečių slengo vartojimą dainuodami su juodaodžių muzika, ir suprantu, kad dažnai jį vartojau dainuodamas su „City Girls“ ir Nicki Minaj. Pagalvojau apie tai, kaip muzika grojama su J. Cole’u ir kūrėju Tyleriu, ir supratau, kad dainuodamas kartu priimu balsą, kuris nebuvo mano. Aš suabejojau, kaip šokau pagal juodaodžių muziką, suabejojau man patinkančių grožio tendencijų ištakomis ir analizavau, kaip kalbu apie savo juodaodžius draugus ir baltuosius draugus.

Pirmą kartą pastebėjau ne tik juodosios medijos įtaką ir juodo grožio poveikį savo gyvenimui, bet ir tų įtakų bei įtakų rezultatą – kažkas susipainiojo dėl skirtumo tarp šventės ir fiksavimo. Aš turėjau vidinį pokalbį tarp daug baltųjų žmonių arba turiu: „Aš nesu rasistas… ar aš?”

Man patinka manyti, kad juodąjį meną vertinu už tai, kas jis yra, bet taip pat stebiuosi, kodėl aš jį pripažinau juodu. Ar būtų nepadoru tai vadinti menu, visiškai atsisakyti juodos spalvos ir atsisakyti atrankos? Man svarbu mokytis apie juodąjį meną juodasis menas, nes ilgą laiką nebuvo atpažintas. Tačiau taip pat matau, kaip juodojo meno, Azijos meno ir kitų istoriškai marginalizuotų grupių meno identifikavimas kaip marginalizuotųjų menas gali būti siejamas su baltuoju menu kaip numatytuoju.

Dalis manęs taip pat jaučiasi kvailai net turėdama šį pokalbį. Kaip baltasis žmogus, kuris nusprendžia, kaip aš bendrauju su juodąja žiniasklaida ir juodaodžių kultūra, kas aš toks, kad jausčiau savo moralės svorį? Kas aš toks, kad skųsčiausi nesuprantu, kaip bendrauti su juodąja žiniasklaida, kai patys juodaodžiai susiduria su rimtesniais iššūkiais?

Nebeklausinėju šių klausimų iš baimės. Vietoj to klausiu jų iš smalsumo. Jei aš, kaip rašytojas, pasakoju istorijas, kurios nėra mano, noriu žinoti. Jei aš, būdamas žiūrovas ar klausytojas, naudoju žiniasklaidą išnaudodamas, noriu žinoti. Sužinojau, kad problemos – ypač sisteminės – pripažinimas yra vienintelis būdas ją ištaisyti, o gyventi baiminantis pataisyti – visai ne gyventi.