Armėnijos genocido šimtmečio proga 2015 metais Mediamax užbaigė projektą „100 sekundžių“. Pagrindinė žinia buvo ta, kad tai, kas įvyko 1915 m., buvo ne tik didžiulė politinė ir humanitarinė katastrofa, bet ir siaubinga asmeninių tragedijų serija.

Paėmėme 2013 metais Armėnijos nacionalinio archyvo paskelbtus genocidą išgyvenusiųjų liudijimus, atrinkome 100 sekundžių trukmės ištraukas, siūlėme įvairių tautybių žinomiems žmonėms juos perskaityti iš pirmų lūpų, „susipažinti“ su išgyvenusiais žmonėmis. Jei įmanoma, dalyvių buvo paprašyta perskaityti pažymėjimą savo gimtąja kalba.

Projekto partneris buvo VivaCell-MTS, kurio dėka galėjome filmuoti įvairiose šalyse. Dalis filmo buvo nufilmuota Jerevane: tai buvo „Auksinio abrikoso“ kino festivalio svečiai. Tarp jų buvo lenkų režisierius Krzysztofas ​​Zanussi, modelis ir aktorė Adriana Sklenarikova Karembeu bei prancūzų aktorė Anna Moglalis.

Filmavimas prasidėjo užsienyje su mano gera drauge Sally Day. Ji yra asmeninė „Deep Purple“ dainininko Iano Gillan asistentė, tačiau pagal profesiją ji yra aktorė. Manau, kad Salė puikiai perskaitė savo liudijimą.

Man buvo labai svarbu į projektą įtraukti gruzinus. Nesiekiau jokio „politinio tikslo“, galbūt norėjau sau įrodyti, kad, nepaisant glaudžių Gruzijos ir Turkijos santykių, bus žmonių, kuriems armėnų kančios buvo niekas. Džiaugiuosi, kad neklydau. žurnalistas Zviadas Koridzė Gruzijos literatūros muziejaus direktorė, istorikė ir literatūros kritikė Lasha Bakradze nedvejodama išreiškė norą perskaityti liudijimus.

Tuo metu Lietuvos ambasadorius Armėnijoje buvo Erikas Petrikas, jam pasakiau, kad labai norėčiau, kad vienas iš dalyvių iš Lietuvos. Ericas pažadėjo pagalvoti ir susisiekti su kai kuriais žmonėmis. Po kelių dienų jis man atsiuntė telefono numerį ir žinutę, kad čia Regimantas Adomaitis, paskambink jam ir pasikalbėk. Per savo žurnalistinę karjerą sutikau daug įžymybių, bet vėlgi, prieš susisiekdamas su Adomaičiu buvau labai susijaudinęs. Negalėjau patikėti, kad pasikalbėsiu su tiek daug savo vaikystės filmų herojumi.

žurnalistas Maskvoje Sergejus Barcomenko tinklaraštininkas Antonas Nosikas Jis iš karto sutiko. Mums filmavo Anna Aleshkovskaya, su kuria mes niekada nebuvome susitikę „asmeniškai“, bet esame toli draugai. Anna taip pat pasiūlė į projektą įtraukti savo brolį Mitiją, kuris aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje ir įkūrė labdaros fondus, kurie išgelbėjo daugybę gyvybių.

Prie projekto prisijungė Ambreen Zaman, kuris tuomet buvo „Economist“ korespondentas Turkijoje. Neseniai Jerevane sutikau Amberin ir padėkojau tau už prisijungimą prie programos „100 sekundžių“. Ji jau turėjo sudėtingų santykių su Turkijos valdžia, o armėnų genocidą išgyvenusio liudijimo skaitymas tikrai neprisidės prie jų pagerėjimo.

Kitas mūsų projekto narys buvo Timas Judas Darbas Ukrainoje nuo pirmųjų karo dienų ir rašantis straipsnius „Financial Times“. Labai noriu, kad jis saugiai grįžtų namo.

Mūsų nuotraukos yra Vašingtone Tomas de Valas. Filmavimą organizavo mano draugė ir kolegė Yulia Petrosyan Boyle, „National Geographic“ viceprezidentė. Škotijoje žurnale „Journal of Holocaust Education“ fotografavome anglų istoriką Donaldas Bloxhamas.

Džonas Dipuikus armėnų draugas ir aš, projekto „Rock Aid Armenia“ autorius, negalėjome likti nuošalyje.

Po 2020 metų lapkričio 9 dienos dažnai prisimenu projektą „100 sekundžių“. Per karą jautėmės taip, lyg pasaulis mus apleido. Tačiau šis projektas įrodo, kad turime tikrų draugų, kurie supranta mūsų skausmą. Šiandien mūsų darbas yra kurti naują turinį, kad po kurio laiko mūsų draugai taip pat galėtų džiaugtis už mus.

Ara Tadefosyan yra „Mediamax“ direktorius